Biliakiemį garsina ne tik Puntukas
ProjektaiBiliakiemį garsina ne tik Puntukas
2019 vasario 06, Trečiadienis 08:28

Biliakiemį garsina ne tik Puntukas

Biliakiemį garsina ne tik Puntukas
  • Visvaldas KULAKAUSKAS
  • 6 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Biliakiemis minimas 1699 m. Kuktiškių santuokos metrikų knygoje, tačiau kaimo priešistorė, manoma, gali siekti net Jogailos laikus. Iki 1944 m. Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilęs nuo elgetos, kuris ieškojo „bile kiemo“ nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 m. atkastas Biliakiemio akmuo, jau spėtas pakrikštyti Puntuku. Tačiau turbūt ne visi žino, kad Aleksandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, jų teigimu, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovietmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

Vienintelė biblioteka – tik Biliakiemyje

Elvyra Vigėlienė nedidelei Biliakiemio bibliotekai vadovauja nuo 1993 m. Beje, ji – ne vietinė ir, kaip kuklinosi, visai ne bibliotekininkė. Kilusi iš Vilučių kaimo (Užpalių sen.) ir baigusi tuometinį Vilniaus žemės ūkio buhalterijos apskaitos technikumą 1971 m. jauna specialistė atėjo dirbti buhaltere į tuometinį Biliakiemio kolūkį. Tačiau papūtus permainų vėjams teko keisti specialybę: iš pradžių į vaikų darželio vedėjos, vėliau – šiam 1992 m. užsidarius – į bibliotekininkės. Bibliotekų aplinkiniuose kaimuose nebeliko jau seniai. E. Vigėlienė džiaugėsi, kad bent Biliakiemyje ji išliko. Puse etato dirbanti moteris atviravo, kad žmonės ateina dažniausiai paskaityti spaudos, tačiau yra ir knygų mylėtojų. Kaip pavyzdį bibliotekininkė nurodė kelias iš Medenių atvykstančias moterėles, kurios pasiima krūvą knygų visam mėnesiui.
„Reikia raginti žmones, kad ateitų į renginius, įvairius paminėjimus, priešingu atveju – salė liktų tuščia, – pripažino šiandienę kaimo tikrovę E. Vigėlienė. – Dauguma skaitytojų ir renginių lankytojų – jau pagyvenę žmonės. Naujakuriai į kultūrinę kaimo veiklą įsitraukia labai vangiai." Anot jos, anksčiau, kai internetas buvo naujovė, kai nebuvo ne tik išmaniųjų telefonų, bet ir kitų prieigos prie pasaulinio informacijos tinklo būdų, žmonėms trys bibliotekos kompiuteriai kėlė susižavėjimą.
E. Vigėlienė labai pasigenda vaikų. Nors 2012 m. uždaryta Biliakiemio pradinė mokykla (2003–2012 m. veikusi kaip Utenos Krašuonos pagrindinės mokyklos Biliakiemio skyrius) turėjo tik apie 20 vaikų, o dar anksčiau gyvavęs vaikų darželis – vos 10, pasak bibliotekininkės, mažieji į bibliotekos gyvenimą įnešdavo šurmulio ir gyvumo, kurio dabar taip pasigendama.
1984 m. įkurtą vaikų darželį, anot buvusios jo vadovės, lankė 45 vaikai, kurie vos išsitekdavo patalpose. Juos tėvai suveždavo iš viso kolūkio. 1992 m. darželį uždarius, patalpos buvo perduotos mokyklai.
E. Vigėlienė apgailestavo, kad anksčiau veikusių kultūros namų irgi nebėra. O savo laiku buvo ir meno vadovas, ir ansamblis.
Bene didžiausia nūdienos biliakiemiečių šventė – Žolinė, kurios metu pagerbiami 80 ir 90 metų senoliai, savaitę prieš šventę vykusių sporto varžybų nugalėtojai. Susirinkusiuosius linksmina vietos arba tolimesni muzikantai. Kartais atvažiuoja ir garsių žmonių, kaip antai Liveta ir Petras Kazlauskai.

Jaunimas – aktyvūs sportininkai

Kad vaikai įnešdavo apmirusiam pastatui gyvo šurmulio, E. Vigėlienei pritarė ir Utenos seniūnijos specialistė Vidutė Padlipskienė. Tame pačiame pastate įsikūrusioje salėje ji organizuoja įvairius renginius: vakarones, popietes, valstybines šventes. V. Padlipskienė atviravo, kad prisikviesti žmones į šaltą, tamsią ir drėgną salę žiemos periodu gana sunku. Kiekvieną penktadienį jaunimas gana aktyviai susibėga pažaisti stalo teniso, smiginio, biliardo, šaškių. Vasarą rengiamos krepšinio, paplūdimio tinklinio, šaudymo varžybos, estafetės vaikams. Atvažiuoja jaunimo ir iš Utenos. Ir į renginius žmonių daugiau susirenka.
Kaip labai vykusį sumanymą kultūros darbuotoja įvardijo jau kelerius metus iš eilės vykstančią vaikų vasaros stovyklą. „Apie 30 vaikų ir jaunuolių, kurių amžius – nuo 7 iki 16 metų, savaitę užsiimdami edukacine, pažintine, sportine veikla ne tik įgyja naujų įgūdžių, bet ir išbando jėgas įvairiose rungtyse. Maisto gaminimas, jodinėjimas, apsilankymas Pačkėnų raganų muziejuje – tai tik keli iš daugelio stovyklaujančių vaikų užsiėmimų", – džiaugėsi vasaros veiklomis kaime V. Padlipskienė, dėkojusi už glaudų bendradarbiavimą ne tik Utenos seniūnijai, bet ir seniūnui Sauliui Gaižauskui, kuris, anot jos, yra labai aktyvus ir daug padeda.
Prie Biliakiemio užtvankos yra įkurta poilsio zona su sūpynėmis, suolais, persirengimo kabina ir paplūdimio aikštele.
Vangiai į kultūrinį bendruomenės gyvenimą įsitraukiančių Biliakiemio naujakurių V. Padlipskienė nekaltina – jie dirba Utenoje, ten vaikus leidžia į darželį, mokyklą, laisvo laiko daug nelieka.

Mokykla – kaimo šviesulys

Pirmoji Biliakiemio pradinė mokykla buvo įsteigta 1919 m. ūkininko Augustino Vilūno gyvenamojo namo antrame gale. Tai buvo įprasta medinė, dviejų galų kaimo „gryčia" su šiaudiniu stogu ir nedideliais langais. Mokyklai išnuomotoje patalpoje jau buvo sudėtos medinės grindys ir krosnis su dūmtraukiu. 1931 m., kaimui išsidalijus į vienkiemius ir nelikus tinkamų patalpų, mokykla buvo perkelta į Puodžius. 1939 m. mokykla grąžinta atgal į Biliakiemį ir įsikūrė pas seniūną Jurgį Jurgelėną. Jis antrą erdvų ir šviesų namo galą su gera krosnimi pritaikė mokyklos reikmėms. Tuo metu dirbo 11 mokytojų. Kadangi specialių patalpų nebuvo, vieni mokytojai gyveno pas ūkininkus (Praną Kasakauską, Joną Jurgelėną), o vietiniai (M. Rožytė, T. Vilūnas) – pas tėvus.
1953 m. senojoje klebonijoje buvo įsteigta septynmetė mokykla, kuri veikė iki 1961 m. Dirbo 9–11 jaunų pedagogų: M. Rožytė, Puslytė-Kubickienė, D. Pečiūraitė, A. Lašinskaitė, Jakštaitė, T. Vilūnas, Mikulėnai (vyras ir žmona).
Apie vėlesnius laikus papasakojo mokytoja Dalia Mikolaitienė, pradinėje Biliakiemio mokykloje dirbusi 1989–2000 m. Kai ji atėjo dirbti į Biliakiemį, mokykloje buvo 31 mokinys (11 pirmokų ir 20 antrokų, trečiokų bei ketvirtokų) ir dvi mokytojos (D. Mikolaitienė buvo trečioji). Mokykla buvo prie Biliakiemio bažnyčios, senojoje klebonijoje. Nebuvo jokių patogumų: nei vandens, nei tualeto, nei centrinio šildymo, nei vietos sportuoti žiemos metu, bet, anot D. Mikolaitienės, buvo draugiška aplinka, kuri padėjo prisitaikyti prie nepatogumų. Beje, kitame pastato gale veikė medicinos punktas, kuriame dirbo felčerė.
Atėjus nepriklausomybei suiro kolūkiai, todėl sumažėjo mokinių skaičius, klasės buvo jungiamos pagal Švietimo ministerijos nustatytą mokinių skaičių kaimo mokyklose ir mokytojai dirbdavo su pirma–trečia ir antra–ketvirta klasėmis. Be skirtingais laikotarpiais dirbusių mokytojų Gražinos Ulevičienės, Ritos Mackevičienės, Gitanos Liuimienės, Audronės Jučiuvienės, Jolitos Kurpienės, Šyvytės (ji dėstė tikybą), pasak D. Mikolaitienės, pagrindinės buvo dvi – ji, D. Mikolaitienė, ir mokyklos vedėja Rita Lapackienė.
D. Mikolaitienė atėjo į Biliakiemį permainų laikais – byrėjo Tarybų Sąjunga, o Atgimimas žmones tiesiog pakylėjo. Mokykloje atsirado tikybos pamokos, mokytojos su vaikais ėjo į bažnyčią giedoti, imta švęsti Tėvo dieną, Motinos dieną, senelių, anūkų šventes. Biliakiemis buvo pirmasis Utenos rajone atgaivinęs Trijų karalių šventę. Nebuvo užmirštamos ir Užgavėnės.
D. Mikolaitienė pabrėžė, kad mokyklinukų tėvai ypač rūpindavosi savo vaikais – nebuvo nė vieno neprižiūrėto. Kieno tai nuopelnas? Buvusi mokytoja spėjo, kad gal taip buvo dėl to, kad Biliakiemis – „priemiestis", gal tam tikrus laurus galima priskirti ir Algirdui Žukui, į kolūkį nepriėmusiam bet kokių darbuotojų (gal dėl tos priežasties kaime girtuokliai neramstė parduotuvės sienų).
Anot D. Mikolaitienės, kaimo mokykla gaudavo tik tuos trupinius, kurie likdavo nuo geriau aprūpintų miesto mokyklų. Kita vertus, pašnekovė nesiskundė sąlygomis, kurios buvo paprastos – kreida ir lenta (kompiuterių tuomet mokykla neturėjo). D. Mikolaitienės nuomone, šiuolaikinės pratybos – tai palengvinimas mokytojams, bet mokiniams pravarčiau būtų jų atsisakyti.
Šiuo metu Utenos kultūros centro mišriame chore „Svaja" dainuojanti 76 metų buvusi mokytoja prisiminė, kad su tuometinių Biliakiemio kultūros namų vedėja Danguole Jazbutiene surengė daug švenčių, visas kultūrinis gyvenimas vyko mokykloje ir kultūros namuose. Į mokinių šventes visada ateidavo „jų paklausyti, paploti senelės ir seneliai, tėvai ir mamos". Jautėsi bendruomeninis gyvenimas. O dabar nebėra ne tik meno kolektyvo, bet ir mokyklos, kuri, anot pašnekovės, buvo tikras kaimo šviesulys. Negalima sakyti, kad nieko Biliakiemyje nevyksta, bet didesnių susibūrimų kaime neliko, žmonės nelabai susirenka. D. Mikolaitienė rodė pradinukų nuotraukas ir apgailestavo, kad daugelis jų, pakėlę sparnus, į gimtąjį Biliakiemį nebesugrįžo.
Štai kaip D. Mikolaitienė prisiminė Biliakiemio pradinėje mokykloje sutiktą Atgimimą ir Sausio 13-osios paminėjimą: „1990 m. vasario mėnesį buvo suorganizuota didelė „Senelių ir anūkų šventė", kurioje jau kėlėme klausimą „Kas ta Nepriklausomybė?", o seneliai pasakojo apie ją. Buvo koncertas, jame dalyvavo ir mokiniai, ir jų tėvai bei seneliai. Kultūros namams vadovavo Danguolė Jazbutienė, meno vadovė buvo Stasė Kapcevičienė. Tuo metu Biliakiemio kultūros namuose buvo pagyvenusių moterų ansamblis ir jaunų moterų dainų ansamblis. Šio veikla užgeso prieš porą metų, nors kartais dar ir dabar susibėgama kokia nors proga. Tuo pat laiku mes su vaikais ėmėme mokytis giedoti mūsų bažnytėlėje. Tuo metu kunigavo, rodos, kunigas Bronius Simsonas, o vargonavo Rita Deveikienė, dabar dirbanti Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje. Tėvo ir Motinos dienos būdavo su vaikų pasveikinimais bažnyčioje. Gerai pamenu, kaip buvo nuimti privalomieji portretai, kabėję klasėse. Sausio 13-osios įvykius kartu su mokiniais paminėjome taip: dalį lentos paskyrėme pirmųjų aukų pavardėms užrašyti. Kiekvieną rytą pirmos pamokos pradžioje uždegdavau žvakę, sustodavome, perskaitydavome garsiai visas žuvusių pavardes ir sukalbėdavome maldą. Visa tai darėme visą mėnesį, o pavardžių skaičius augo. Tai buvo šioks toks nukrypimas nuo programos, niekas mums neliepė taip daryti, bet tai buvo mažas indėlis į mano mokinukų sąmonę, pasitinkant kažką naujo ir nežinomo..."

Ausyse zvimbiantis greitis

1980 m. užtvenkus Šeduikio upelį, tuo pačiu ir pagilinus esamą tvenkinio vietą, Biliakiemyje atsirado naujas vandens telkinys – Biliakiemio tvenkinys. Prie jo iškart ėmė burtis kaimo žmonės paminėti šventes: kombainininkų išleistuves, gyvulių išgynimą, Užgavėnes ir kt. A. ir N. Vilūnai prisiminė tuometinę žiemos pramogą: traktoriaus padangos kiaurymę išpindavo virvėmis ir įsėdęs į tą krėslą žmogus lėkdavo nuo stataus užtvankos šlaito ant ežero ledo. Greitis, anot N. Vilūno, būdavo neišpasakytas, padanga net zvimbdavo. Į tokį „garbės krėslą" netikėtai su kaimo vyrų pagalba (du vyrai laiko padangą, kiti du į ją įmeta nusižiūrėtą auką) patekdavo netgi garbūs švenčių svečiai. Su tokia čiuožyne nusileidusi nuo kalno tuometinio Kolūkio partinės organizacijos sekretoriaus Juozo Girniaus žmona guodėsi: „Maniau, kad galą gausiu!" Paklaustas, ar pokštininkai negaudavo barti už tokias išdaigas, vienas iš tokių linksmybių kaltininkų N. Vilūnas prisipažino, kad gaudavo, bet pokšto efektas būdavo svarbesnis už piktokus žodžius.

Vaikų pramogos

„Utenos dienos" kalbinta A. Vilūnienė prisiminė ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų pokštus. Krašuona buvo tas upelis, kuriame mažieji biliakiemiečiai gaudė lydžius. „Pasidaro lazdelę, ant lazdelės – ašutas, ant ašuto – tokia mauklė (kilpa – aut. past.), – pasakojo apie tuometinius žvejybos ypatumus A. Vilūnienė. – Su tokia žuvų gaudykle vaikai sėlindavo sėlindavo ir pagaudavo ta kilpa grobį."
Anot jos, vaikai ir maudydavosi Krašuonoje. Sueidavo vaikų tokia daugybė, kad vanduo tapdavo „maurynu". Tie, kurie nemokėdavo plaukti, surišdavo balinių asiūklių du pėdus, sujungdavo juos virvelėmis ir taip plaukdavo.
Žiemą vaikai irgi norėdavo pasilinksminti ant ledo. Senjorė prisiminė, kad pačiūžų nebuvo, tad patys gamindavosi: į medinį padą įtvirtindavo kokį geležies pailgą gabalėlį arba odinį pasaitą (kibiro ar kokio indo lankelis) prikaldavo vinutėmis. Pasidarydavo ir „bobą": į pramuštą ledą įkišdavo kartį, ant jos užmaudavo medinį vežimo ratą, prie jo pririšdavo rogutes, kurias su ratu įsukdavo taip, kad „nuo rogutėlių nulėkdavai velniai žino kur".

Burtais sunaikino visą bandą

A. ir N. Vilūnai pasakojo, kad ten, kur dabar telkšo Biliakiemio užtvanka, kadaise plytėjo krūmokšniais apžėlęs raistas. Šalia gyvenusi Cibienė (tai jau buvo gretimas Gudėniškių kaimas) turėjo savo žemės palei raistą, kuriame ganydavo gyvulius. Kartą į jos žemę atginė gyvulius kaimo piemenys. Pamačiusi svetimus gyvulius savo žemėje, moteris išlėkė iš trobos į lauką šaukdama ir mojuodama koštuviu. Karvės subėgo į raistą, o tos, kurios išvengė liūno pražūtingų gniaužtų, liko nieko vertos. Tai nutiko prieš šimtą metų.

Gabi tautodailininkė

Biliakiemyje gyvena mezgėja Ona Danguolė Mintaučkienė. Moteris atviravo, kad megzti pradėjo pati sau, kai atsirado problemų su kojomis. Atsitiktinai jos darbus pamačiusios kultūros namų darbuotojos paprašė mezginių pavyzdžių tuometinių Biliakiemio kultūros namų ruošiamai ekspozicijai. Taip O. D. Mintaučkienės, aplinkinių vadinamos Danute, darbai pateko ir į Utenos kraštotyros muziejų, vėliau – į Vilnių. Moteris pasidžiaugė, kad dukrų šeimos vertina ir nešioja jos mezginius. Nemažai jos rankų darbo gaminių iškeliavo į užsienį. Daug šiltų, iš pusvilnės megztų pirštinių ir kojinių yra tiesiog išdalijusi – džiaugsmas duoti.
O. D. Mintaučkienės liaudiškais motyvais megztų darbų pavyzdžių galima pamatyti knygose „Aukštaitiškos pirštinės" ir „Utenos krašto liaudies meno kūrėjai".

Dešimta dešimtis ne visada reikalauja akinių

92 metų Virginija Ruzgienė taip pat dirbina siūlinius stebuklus – neria vąšeliu. Garbaus amžiaus ir jau sunkokai judančiai moteriai nėrimas – vienas iš tų nedaugelio užsiėmimų, kuriuos gali sau leisti. Šią vasarą pas ją viešėjusią „amerikonką" pusseserę iš Argentinos ji nudžiugino pilnu krepšiu įvairiausių servetėlių ir kitų gražumynų.
Nuostabiausia tai, kad jaunystėje skaičiusi tik su akiniais dabar senolė neria servetėles, skaito laikraščius, knygas ir žiūri televizorių be jokių papildomų regą sustiprinančių priemonių.
„Jeigu kaip mano vyras sulauksiu šimto metų, tai bus stebuklas!" – sakė pašnekovė. Jos vyras Jonas Ruzgas mokėjo groti akordeonu, armonika, bajanu. Groti armonika mokėjo ir pati V. Ruzgienė, tik, priešingai nei sutuoktinis, tai darė šventėse (vyras grodavo ir kaimo šokiuose). Abu Ruzgai minėtus instrumentus išmoko valdyti iš savo šeimos narių ir tai senolė įvardijo kaip šeimų prigimtį. „Kiek bažnyčiai (Biliakiemio – aut. past.) metų, tiek mano ir giedota", – atviravo V. Ruzgienė, kuri taip pat buvo ir aktyvi dainininkė saviveikloje. Visą gyvenimą kolūkyje dirbusi pašnekovė teigė, kad jaunystėje buvo linksma: daug vestuvių apšokta, daug kur būta...
V. Ruzgienė savo uošvį Jurgį Ruzgą įvardijo kaip labai gerą siuvėją, žinotą visoje apylinkėje. Jo pasiūdintas drabužis, anot pašnekovės, atrodydavo „kaip iš krautuvės". Jis ir mokinius visus metus mokydavo, kad iš jų siuvėjus padarytų.

Baudžiauninkus išmainė į šunį

Kaimo senbuvis Pranas Šyvis „Utenos dienai" tvirtino gimęs dar kaime, t. y. 1929 m. prieš Biliakiemiui išsiskirstant į vienkiemius. Pasak senolio, Biliakiemis kaip ir Puodžiai priklausė Purviniškio dvarui, o tiek biliakiemiečiai, tiek puodžiškiai buvo baudžiauninkai. P. Šyviui tėvai pasakojo, kad Puodžių Šinkūnai atsirado tame kaime Purviniškio dvarponiui šiuos išmainius į medžioklinį šunį.
Linksmo būdo P. Šyvio tėvas buvo pokštininkas, įvairių žmonių susiėjimų metu nevengdavęs „zbitkų". Kartą kaime vedė toks senbernis kolūkio vairuotojas Andrius Gasiulis, kuriam sveikinimą sukūrė ir P. Šyvio tėvas. Tačiau pats sakyti nenorėjo, davė sūnui, bet ir sūnus atsisakė – per „riebu" pasirodė. Pasisiūlė pats linksmą sveikinimą sukurti:

Tu, Undriukai, bernas tvirtas,
Žmonėms dėlei juokų paskirtas,
Ubagynan pažadėtas,
Apsivesti nelinkėtas.

Ir mašinas pirkt norėjai,
Veiliką išverst žadėjai,
Dabar tu gavai dykai,
O važiuosi amžinai.

Juokas, kaip prisiminė autorius, buvo vykęs ir visiems patikęs („žmonės plojo, rėkė"), o faktai paimti iš jaunikio gyvenimo: ilgai bernavo, todėl „bernas tvirtas", „žmonėms dėlei juokų paskirtas" – juokautojas, „juoką išlaužiantis iš piršto", „ubagynan pažadėtas" – nes apylinkės pirmininkė E. Kalytienė žadėjo A. Gasiulį už senbernystę „ ubagynan patalpinti".

Aut. nuotr.

Paveikslėlių galerija

  • Click to enlarge image kds.jpg
  • Click to enlarge image klebonija 2.jpg
  • Click to enlarge image kojins ir pirtins.jpg
  • Click to enlarge image moterys.jpg
  • Click to enlarge image teniso stalai.jpg
  • Click to enlarge image violetin moteris 1.jpg
  •  

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Biliakiemį garsina ne tik Puntukas

    Biliakiemis minimas 1699 m. Kuktiškių santuo­kos metrikų knygoje, tačiau manoma, kad kaimo priešistorė gali siekti Jogailos laikus. Iki 1944 metų Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilo nuo elgetos, kuris ieško­jo „bile kiemo" nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 metais atkastas Biliakiemio akmuo, pakrikš­tytas Puntuku. Turbūt ne daug kas žino, kad Alek­sandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, kaip jie pa­tys sakė, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovie­tmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

  • Biliakiemį garsina ne tik Puntukas

    Biliakiemis minimas 1699 m. Kuktiškių santuokos metrikų knygoje, tačiau manoma, kad kaimo priešistorė gali siekti Jogailos laikus. Iki 1944 metų Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilo nuo elgetos, kuris ieškojo „bile kiemo“ nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 metais atkastas Biliakiemio akmuo, pakrikštytas Puntuku. Turbūt ne daug kas žino, kad Aleksandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, kaip jie patys sakė, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovietmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

  • Biliakiemį garsina ne tik Puntukas

    Biliakiemis minimas 1699 metų Kuktiškių santuokos metrikų knygoje, tačiau manoma, kad kaimo priešistorė gali siekti Jogailos laikus. Iki 1944 metų Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilo nuo elgetos, kuris ieškojo „bile kiemo" nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 metais atkastas Biliakiemio akmuo, pakrikštytas Puntuku. Turbūt ne daug kas žino, kad Aleksandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, kaip jie patys sakė, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovietmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

  • Gyventojai dosniai parėmė Biliakiemio Švč. Mergelės Marijos Vardo parapiją

    Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – AVMI) informuoja, kad lapkričio 15-a yra paskutinė diena, iki kada įvairiems paramos gavėjams, politinėms partijoms ir meno kūrėjams pervedama gyventojų skirta parama.

  • Linksmybės Biliakiemyje – vasarą vainikuojanti šventė

    Praėjusį šeštadienį Utenos seniūnijos gyventojai skubėjo į Biliakiemį – čia vyko Žolinė – kaimynų šventė. Bendruomeniškumu pasižyminčios seniūnijos žmonės po šv. Mišių Biliakiemio Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje rinkosi kieme prie laisvalaikio salės. Čia parapijos administratorius kun. Povilas Klezys susirinkusiuosius vaišino ledais, buvo pagerbti garbingo amžiaus sulaukę senoliai, seniūnijos sportininkai, vyko kitos veiklos.

  • Mockėnų komanda švenčia pergalę

    Biliakiemio sporto aikštyne prasidėjo Utenos seniūnijos kompleksinės sporto varžybos jaunimui iki 17 metų – jie kovojo dėl Utenos seniūnijos seniūno įsteigtos pereinamosios taurės. Jaunimas varžėsi penkiose sporto šakose, dalyvavo Biliakiemio komanda (vadovas Deimantas Žalnierius) ir Pačkėnų komanda (vadovė Dana Žigienė). Varžyboms teisėjavo Raimondas Katinas. Kova tarp komandų vyko įtempta. Krepšinio rungtyje Biliakiemio jaunimas įveikė Pačkėnų komandą.

  • Biliakiemio bibliotekoje skambėjo Rūtos Mikulėnaitės-Jonuškienės poezijos posmai

    Poetė, tautodailininkė, žurnalistė Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė Biliakiemio bibliotekoje susitiko su šio kaimo žmonėmis, su kuriais nuoširdžiai ir atvirai kalbėjosi apie praeitį ir dabartį. Viešnia skaitė eiles iš naujausios savo poezijos knygos „ Papartynų aitvaras", kurią ji skyrė savo Motinos atminimui. Tai jau ketvirtoji R. Mikulėnaitės-Jonuškienės poezijos knyga – prieš kelias dienas už aukštaitiškos dvasios išsaugojimą poezijoje poetė tapo A. ir M. Miškinių literatūrinės premijos laureate.
    Lyriškas ir svajingas dainas biliakiemiečiams padovanojo Audronė Misiukaitė-Driskiuvienė.

    Utenos seniūnijos inf.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1706
Vakar apsilankė:5761
Šią savaitę apsilankė:40267
Šį mėnesį apsilankė:120436
Viso (nuo 2015-02-16):10874331
Šiuo metu naršo:
82
2019-08-18
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!