Senieji šikšniškiai ilgisi linksmybių ant piliakalnio

Piliakalniai – tai senosios gynybvietės, daugiausia stovėjusios ant paskutinio ledynmečio suformuotų kalvų. Žmonės, kad priešui būtų sunkiau tokias vietas pasiekti, nukasdavo kalno šlaitus, apjuosdavo pylimais, grioviais. Beveik pačiame Utenos rajono paribyje, Daugailių seniūnijoje, Šikšnių kaime, stūkso Šikšnių piliakalnis.

Šikšnių kaimas, kažkada galėjęs pasigirti 32 kiemais (kitais duomenimis – 36 – aut. past.), dabar susitraukęs daugiau nei triskart: čia neliko nė 10-ies sodybų, o nuolat gyvenamos – tik dvi. Šių eilučių autoriui pavyko susitikti visai netoli piliakalnio šeimininkaujantį Zenoną Leščinską. Šnekus vyriškis neslėpė gyvenantis Utenoje, bet žmonos tėviškėje besilankantis dažnai. Apie piliakalnį teigė žinąs tik tiek, kad ant jo vykdavo įvairūs susibūrimai, ypač – jaunimo. Ant kalno buvusi eglaičių apsupta aikštelė, kurią apšviesdavo „liktarnos” (žibalinės lempos – aut. past.). Už 3 rublius visą vakarą grodavo tėvas ir sūnus Petrulioniai iš gretimo Antandrajos kaimo. Nors kalnas, anot Z. Leščinsko, neaukštas ir ant jo tegalėjo stovėti tik įspėjamasis bokštas gerokai didesnėms Maneičių ir Šeimyniškių pilims pranešti apie gresiantį priešo pavojų, nuo aukščiausio Šikšnių kaimo kalno šlaito dažnas pasileidęs slidėmis į jo papėdę nenusileisdavo nenugriuvęs.

Pats seniausias kaimo gyventojas, jau 90-ies sulaukęs šiuo metu Utenoje gyvenantis Petras Vitas, atsimena, kad ant piliakalnio žmonės švęsdavo Sekmines ne tik tarpukariu, bet ir „prie vokiečių”, karo metais. Nuo pagrindinės kalno kepurės į rytus driekiasi kiek mažesnis kalnas, vietinių gyventojų vadinamas Piliakalnėliu. Į piliakalnį iš šiaurės vakarų veda tolygi nuožulnuma, kurią kaimiečiai naudojo kaip kelią pasimalkauti ant kalno.
Kitas Šikšnių senolis Petras Lisauskas, gimęs 1934 metais, taip pat atsimena linksmas kaimo sueigas ant piliakalnio, kuriose gyventojus linksmindavo tėvas ir sūnus Petrulioniai. Anot jo, skelbimas kviesdavo į šokius, kuriuose „grodavo vienas senas, kitas – mažas”. Tėvas virkdydavo armoniką, o sūnus – akordeoną. Nuo piliakalnio storesni medžiai buvo kertami dukart. Iš šios medienos buvo pastatyti ne tik kažkokie kolūkio sandėliai, bet ir Antandrajos kultūros namai. Šiam pastatui neatlygintinai mediena buvo imama ir iš žmonėms priklausiusių aplinkinių miškelių. Šie dėl to labai piktinosi ir burnojo, kad naująjį statinį dėl tokios valdžios savivalės tik „užudegei”.
Atmena P. Lisauskas, kad ne kartą jo tėvų sodyboje po Šv. Elžbietos atlaidų Sudeikiuose žmonės sugužėdavo pasišokti, pabendrauti. Ant berželių sukabindavo lempas, o užėjus lietui visi subėgdavo linksmybių tęsti į klojimą.
Garbaus amžiaus alaušiškė Ona Damauskienė, kilusi iš Šikšnių kaimo, sakė taip pat atsimenanti ant piliakalnio vykdavusias gegužines. Puikius vaidinimus, pasak jos, rengė mokytojas Jakavonis. Piliakalnį, anot pašnekovės, žmonės mylėjo. Ne tik šventės ir susiėjimai ten būdavo rengiami – dažnai kaimo vyrai sueidavo po dienos darbų pasėdėti, pasišnekučiuoti, aptarti įvykius. Nevengdavo šios vietos ir jaunimas.
Vilnietis Romas Gruodis, kurio tėvas Juozas buvo kilęs iš Šikšnių kaimo, vaikystėje atostogaudavo gimdytojo tėviškėje. Deja, jei jam senoliai vaikystėje ką ir pasakojo, visa informacija „išbyrėjo”. R. Gruodis teatsimena, kaip kaimo žmonės įkasė piliakalniui saugoti skirtą betoninį ženklą su aliuminine lentele. R. Gruodžio dėdė Aleksa jam pasakojo ant piliakalnio radęs ir nuo karo likusių nesprogusių sviedinių, tačiau jam, vaikui, baimindamasis dėl jo saugumo, vietos nerodęs.
Kita jaunesniosios kartos atstovė, iš Šikšnių kilusi Zita Rakauskienė, prisimena, kad vaikystėje eidavo su kitais vaikais ant piliakalnio grybų ieškoti ir uogų rinkti. Didysis kalnas mažiesiems šikšniškiams buvo tapęs Grybų, o mažesnysis (Piliakalnėlis – aut. past.), tuo metu plikesnis, – Uogų kalnu.
Kalbant ne tik apie Šikšnių kaimą, bet ir apie Šikšnių piliakalnį, negalima nepaminėti į amžinybę jau iškeliavusio Aleksos Gruodžio. Ne vienas kalbintas šikšniškis atsiliepė apie jį kaip apie labai apsiskaičiusį, daug žinantį ir gabų žmogų, o Z. Leščinskas stačiai jį vadino kaimo išminčiumi ir netgi Šmukštaro (Antano Vienuolio apsakymo „Astronomas Šmukštaras” pagrindinis herojus savamokslis šviesuolis – aut. past.) epitetu. A. Gruodis tebuvo baigęs keturias klases, bet, anot jo artimiausio kaimyno Z. Leščinsko, pas išminčių atvažiuodavo botanikai net iš Kauno. Kiti kaimo gyventojai (tiek esami, tiek buvę) taip pat tvirtino, kad A. Gruodžio skiepinukų buvo pasodinta ne vienoje sodyboje. Jei žmonės ko nors nežinodavo ar nemokėdavo, visada kreipdavosi į Aleksiuką.
Šikšnių piliakalnis, prisiglaudęs prie A. Gruodžio sodybos, jam ir priklausė. Kalnas nebuvo taip apaugęs mišku, kaip dabar, tik, pasak P. Vito, „kolchozams susitvėrus” apžėlė. Savininkas, anot pašnekovų, prižiūrėdavo kalną, todėl, pasak O. Damauskienės, nuo kalno „toli matydavos”. Beje, Saulius Leščinskas, nukaršinęs A. Gruodį ir šiuo metu gyvenantis jo sodyboje, prisimena senolį minėjus, kad jo senelis ardavo visą piliakalnį. Mėgusi skaityti knygas Nijolė Leščinskaitė-Januškevičienė kažkur buvo „išsiknisusi”, kad Šikšnių sarginė pilis (bokštas) priklausė kunigaikščio Švitrigailos pilių kompleksui, besitęsusiam iki pat Dauguvos. A. Gruodis minėjo susidomėjusiai kaimo praeitimi moteriai, kad ant piliakalnio buvo radęs ietigalį, deja, kur padėjo, negalėjo pasakyti. S. Leščinskas sakė nieko negirdėjęs apie šį radinį, nors neatmetė galimybės, kad šis, nežinant jo paskirties, netyčia galėjo patekti ir į metalo laužo supirktuvę.

Aut. nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas