Užkopus ant Spitrėnų piliakalnio kaip ant delno atsiveria vaizdas į priešais plytintį to paties pavadinimo bažnytkaimį, kurio fone labiausiai išsiskiria bažnyčia. Šalia piliakalnio gyvenantys žmonės save juokais vadina kalniečiais, nes horizonte marguojantis Spitrėnų kaimas yra žemesnėje vietoje. Beje, jei sumanysite įsiropšti į piliakalnį lietingą dieną, į statų slidų šlaitą teks lipti beveik keturiomis, nes laiptelių čia nėra, o niekada nešienaujama žolė – didumo sulig žmogumi. Bet užkopti ant piliakalnio verta. Vasarą tikriausiai pasiseks pasigardžiuoti avietėmis, žemuogėmis, pasirinkti čiobrelių ar net pamatyti nuliuoksinčias į mišką stirnas.
Atkasė kultūrinį sluoksnį
Piliakalnis stūkso į šiaurę nuo Spitrėnų. Pasiekiamas keliu Jotaučiai–Minčia 100 metrų neprivažiavus sankryžos (kelio į dešinę) į Spitrėnus, yra kairėje į šiaurę nuo kelio.
Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Aikštelė buvo ovali, pailga rytų–vakarų kryptimi, apie 50 metrų ilgio ir 20 metrų pločio. Ją XX a. pirmoje pusėje–1968 m. smarkiai apgadino karjeras. Išliko tik 40×23 m dydžio jos centrinė ir vakarinė dalis, kurios trikampio formos 17 m ilgio rytinė dalis nepaliesta, o išlikusios aikštelės centras ir vakarinė pusė nelygiai nukasta per 1,5 m. Šlaitai statūs, 9–10 m aukščio.
Eksploatuojant karjerą nukastas apie 10 m pločio aikštelės pietrytinis kraštas ir 7 m pločio pietvakarinis kraštas. Piliakalnis dirvonuoja, šiaurinis šlaitas apaugęs lapuočiais. Šiaurinėje ir vakarinėje papėdėje, 0,2 ha plote, yra papėdės gyvenvietė.
1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas, 1973 m. tyrė Mokslinė metodinė taryba. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.
1973 m. Juozas Markelevičius ir 1997 m. Romas Jarockas karjero kraštuose ištyrė 233 kv. m bendrą plotą, aptiko iki 1,5 m storio paskutinių amžių pr. m. e.–III a. kultūrinį sluoksnį su stulpavietėmis, židiniu, ūkine duobe, akmeniniais kirviais, kauliniu ietigaliu, pakabučiu, brūkšniuotąja, lygiąja ir grublėtąja keramika, gyvulių ir paukščių kaulais. Nustatyta, kad aikštelę jau šlaite juosė 10–15 cm skersmens akmenimis apkrautų ir moliu apiplūktų medinių stulpų užtvara. Pats šlaito viršus buvo paaukštintas moliu ir akmenimis. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e.–III. 1998 m. jis paskelbtas kultūros paminklu. Paminklo teritorijos plotas 2,1 ha.
Žvyrą pylė ant kelio
Daugiau nei 60 metų netoliese piliakalnio Spitrėnų kaime gyvenantiems Juozapui ir Danguolei Židinavičiams jis tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Šiuo kultūros paminklu jie gali grožėtis kada tik panorėję. Keista, bet apie Spitrėnų piliakalnį nei sutuoktiniai, nei kiti kalbinti spitrėniškiai nėra girdėję nei legendų, nei padavimų. Užtat kai kurių karčių istorijos kirčių, susijusių su piliakalniu, neužmiršo nė vienas.
„Mūsų partijai ir vyriausybei sovietmečiu nerūpėjo istorinė tautos praeitis, juolab kažkokie piliakalniai, todėl ir sumanė valdžia nukasti dalį Spitrėnų piliakalnio, – stebėjosi J. Židinavičius. – Kelias iš Spitrėnų į Katlėrius buvo vedamas per pelkyną, tai ten ir pylė iš piliakalnio kasamą žvyrą. Jiems nieko nereiškė nukasti kad ir visą piliakalnį. Pasak žinomo posakio, pamatė gūdas gavėnią, kai jau buvo nuvežta beveik pusė piliakalnio. Kol piliakalnis buvo nenukastas, atrodė daug gražiau ir didingiau, nukastoji dalis buvo kūgio formos.”
Smalsumo vedamas J. Židinavičius anksčiau laisvą minutę nueidavo prie piliakalnio pasidairyti, atsikvėpti, dabar akį į jį užmeta tik iš tolo. Pasirodo, iki šiol šone piliakalnio yra versmelė, iš kurios žmonės anksčiau semdavo ir namo kibirais nešdavo vandenį. Nusistebėjus, kodėl kaimiečiai nesemdavo vandens iš savo šulinių, spitrėniškis paaiškino, kad netoliese piliakalnio gyvenęs Vincas Juzėnas ir Pranas Kaušylas savo sodybose neturėjo išsikasę šulinių, todėl ir naudodavo vandenį iš versmės.
Spitrėnų senbuvis prisiminė, kad prie piliakalnio anksčiau stovėjo jo pavadinimą nurodantis aliuminis ženklas, bet jį nugvelbė spalvotojo metalo vagys. J. Židinavičius abejojo, ar kas nors už tą aliuminio gabalą išėjo, nebent pigaus vyno butelis. Kai į žemę įkasė medinį ženklą, ilgapirščių jis nebesugundė.
„Ant piliakalnio dažnai lankosi stirnos. Žiemą, kai jos guli ant sniegu pasidengusio piliakalnio, atrodo kaip tikra jo puošmena. Stirnoms piliakalnis yra kaip koks stebėjimo punktas, – juokėsi J. Židinavičius. – Stirnos labai drąsios, jos žiemą ateina ir į mūsų sodą ir surenka nukritusius ant žemės obuolius, kartais įbeda savo snukučius į langus. Vasarą stirnos elgiasi prasčiau, šiemet jos nugraužė visus burokėlių lapus.”
Piliakalnis būdavo aplipęs vaikais
D. Židinavičienė prisiminė, kad jos jaunystės laikais ant piliakalnio vykdavo jaunimo suėjimai, bet moteris juose nedalyvaudavo. Devyniolikos metų ištekėjusiai ir vėliau dvi dukteris bei sūnų pagimdžiusiai moteriai ne tas galvoje buvo.
„Mano vaikai augdami lėkdavo ant piliakalnio gėlyčių skinti. Niekur tokių gražių nebuvo kaip ant Spitrėnų piliakalnio. Tos gėlytės buvo baltais žiedais, ant aukštų stiebelių. Pamiršau jų pavadinimą, vėliau dukra Gita sužinojo, kad jos įrašytos į Raudonąją knygą, – pasakojo D. Židinavičienė. – Tais laikais kaimuose gyveno daug žmonių, todėl ant piliakalnio pažaisti susirinkdavo daug vaikų, atrodydavo, kad piliakalnis jais lipte aplipęs.”
Moteris prisiminė ir vykusius piliakalnio kasinėjimus. Jos sūnus, tuomet gal 13–15 metų Rimantas, kuris vėliau žuvo, labai džiaugdavosi, kai jį archeologai paprašydavo jiems padėti. Paauglys nestverdavo džiaugsmu, kai istorikai ką nors aptikdavo, kartais namo parsinešdavo kažkokių piliakalnyje rastų šukelių.
Besišnekučiuojant su Židinavičiais į kiemą įriedėjo mašina, kuria atvažiavo jų duktė Gita su vyru. Gita sakė, kad ir dabar retkarčiais su vyru žiemą nueina ant piliakalnio pasidžiaugti jos malonumais. Sutuoktiniai nuo stataus piliakalnio šlaito žemyn skrieja sėdėdami ant plastikinių padėklų. Pasiteiravus, ar yra tradicija ant Spitrėnų piliakalnio susirinkti giedoti „Tautišką giesmę”, Židinavičių duktė sakė šiemet Liepos 6-osios vakarą mačiusi, kaip pro tėvų sodybą keliuku link piliakalnio kartu su mažu vaiku traukė trys jaunos moterys, apsigobusios trispalvėmis. Tikriausiai sugiedojusios „Tautišką giesmę” netrukus jos grįžo namo.
Piliakalnį šturmuoja keturratininkai
Artūras Romančikas piliakalnio pašonėje stovinčiame raudonų plytų name, kurį kadaise pastatė Pranas Kaušyla, apsigyveno prieš 24 metus. Namo savininkas sakė, kad prie pat žvyrkelio stovintį namą aptvėrė tvorele, nes keliu vyksta gana intensyvus eismas. Prie pat vyro namo stovi dvi autobusų stotelės. Prie vienos jų A. Romančikas pasodino keliolika ąžuoliukų. Pasirodo, autobusas į Minčią važiuoja tik kartą per savaitę. Daugeliui jaunų žmonių pasivažinėti autobusu žvyrkeliu ir apžiūrėti Spitrėnų piliakalnį būtų tikra atrakcija.
„Kai apylinkėse gyveno daugiau žmonių, jie dažniau sueidavo, ant piliakalnio vykdavo viena kita šventė, suprantama, ir Joninės. Matau, kad ir dabar čia ateina jaunimas pasėdėti, kartais sustoja pravažiuojantieji pro šalį. Dažnas svečias ant piliakalnio – ir šalimais miške gyvenanti stirnų šeimyna, užsiropščianti ant piliakalnio, – pasakojo A. Romančikas. – Stirnos čia jaučiasi lygiateisėmis gyventojomis, neseniai net mano tvenkinyje apgraužė lelijų lapus.”
Labiausiai vyrą šiurpina, kai ant piliakalnio bando užvažiuoti motociklininkai ne tik sportiniais, bet ir keturračiais motociklais. Jis neabejojo, kad ekstremalių pojūčių mėgėjai yra ne vietos gyventojai. Kartą vienas keturratininkas su motociklu nusivertė nuo piliakalnio viršūnės, tačiau viskas baigėsi laimingai.
„Nueinu ant piliakalnio pasirinkti čiobrelių, tik šiemet jų bus vėliau, nes dėl sausros viskas išdžiūvo. Anksčiau ir gervuogių prisirinkdavau, tačiau pastaruoju metu jos išnyko”, – sakė A. Romančikas.
Kas keleri metai retina krūmynus
Beveik neprižiūrimas Spitrėnų piliakalnis ne tik apaugęs žolėmis, bet ir apžėlęs krūmynais. A. Romančikas pasakojo, kad kas kelerius metus, paprašytas Utenos seniūnijos darbuotojų, kartu su kaimynu Vidmantu Dačinsku, kartais ir trise, retina ant piliakalnio augančius alksnius.
„Alksniais nuolat apauga miško pašonėje esanti piliakalnio dalis. Nepraeina ir penkeri metai, o jie ir vėl užauga. Pastarąjį kartą alksnius pjovėm šiemet. Užtrukom kone mėnesį, nes ne tik išretinom medžius, bet ir išvalėm nupjautą plotą, išvežėm šakas”, – kalbėjo A. Romančiukas.
Pašnekovas prisiminė, kad jam čia persikėlus gyventi ant piliakalnio vyko kasinėjimai, o juos vykdę iš Istorijos instituto atvykę archeologai jo namuose laikė darbo įrankius. „Kartu su broliu Žydrūnu archeologams padėjom atkasti viršutinį piliakalnio sluoksnį. Iš pradžių su kastuvu atsargiai nuėmėme velėną, paskui su metaline mentele atkasinėjom pusės metro žemės sluoksnį. Paskui užkasėm, sudėjom samanas, sutvirtinom šlaitą, – dalijosi mintimis A. Romančiukas. – Įdomiausia, kad vienas likęs kasinėti studentas po kiek laiko dingo. Įtariama, kad jis galėjo pasisavinti vertingus radinius. Vėliau atvykę Istorijos instituto darbuotojai susirinko pas mane saugomus įrankius ir išvažiavo.”
Namą pasistatė pusvelčiui
„Kai buvom maži, eidavom žaisti ant piliakalnio, paaugę nuo jo važinėdavom rogutėmis, leisdavomės žemyn slidėmis. Išgirdę, kad dega kieno nors namas, bėgdavom ant piliakalnio pažiūrėti, – prisiminė kadaise Spitrėnuose gyvenęs uteniškis Algimantas Kaušylas. – Daugelis aplinkinių žmonių piliakalnio šlaituose išsikasdavo duobes, kuriose supildavo bulves, mat smėlyje bulvės gerai išsilaikydavo.”
A. Kaušylo tėvas Pranas Kaušylas 1943 m. Spitrėnuose pasistatė namą, kurį vėliau iš jo pusseserės perpirko jau minėtas A. Romančiukas. A. Kaušylas Spitrėnuose apsigyveno, kai jam buvo penkeri metai.
„Kai mano tėvas sugalvojo pastatyti namą Spitrėnuose, išgirdo apie Grybeliuose naikinamą plytinę. Plytas beveik už dyką jis su arkliais suvežiojo iš Grybelių. Tėvas iškart sumojo, kad toks namas kainuos daug pigiau nei medinis, – tėvo praktiškumą įvertino A. Kaušylas. – Namą jis statė su draugais, padėjo ir kaimynai. Su tuo namu susiję daug įdomių istorijų. Karo metais vienas vokietis tėvui dovanų paliko dviratį. Tėvas pardavė tą dviratį, dar kažką ir už tai išėjo dalis namo. Vėliau jis Spitrėnuose pastatė ir malūną.”
Pašnekovo nuomone, Spitrėnų piliakalnis nėra niekuo ypatingas, nebent tuo, kad pusę jo nuvežė kelininkai, tiesdami kelią į Katlėrius. Nukasta piliakalnio dalis ilgai buvo plika, vėliau pamažu apžėlė augmenija.
Autorės nuotr.
