Archeologai atvėrė istorinius Garnių I piliakalnio klodus
ProjektaiArcheologai atvėrė istorinius Garnių I piliakalnio klodus
2018 birželio 20, Trečiadienis 08:41

Archeologai atvėrė istorinius Garnių I piliakalnio klodus

Archeologai atvėrė istorinius Garnių I piliakalnio klodus
  • Lina NARČIENĖ
  • 5 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Praėjusiais metais prieš Jonines savo darbus užbaigę archeologai kurį laiką visą dėmesį buvo sutelkę į Daugailių seniūnijoje esantį Garnių I piliakalnį, dar 2016-aisiais  užminusį ne vieną mįslę. Grupelė archeologų šiandien jau gali drąsiai teigti, kad mūsų kraštas pasižymi turtinga praeitimi.

Puikiu kraštovaizdžiu galinčios pasigirti Garnių apylinkės – tylios ir ramios. Aplinkui – nė gyvos dvasios, tad šiandien sunku įsivaizduoti, jog prieš tūkstantmetį ar kelis šimtmečius čia netrūko gyvasties. Gerokai nuo kelio, iš Daugailių vedančio į Juknėnus, nutolęs Garnių I piliakalnis apsuptas nešienaujamų pievų, išsikerojusių krūmokšnių. Šalia – bebrų užtvenktas upelis, pavirtęs į pelkę, todėl čia gausu laukinės faunos.

Net 14 piliakalnių turinčioje Daugailių seniūnijoje archeologai pernai turėjo nemažai veiklos: tyrinėjo net du – Antilgės ir Garnių I – piliakalnius.

Pasak praėjusiais metais vykusiai tarptautinei archeologinei ekspedicijai vadovavusio Lietuvos istorijos instituto doktoranto, Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojo Vytenio Podėno, Garnių I piliakalnis yra vienas ankstyviausių piliakalnių Rytų Baltijos regione, kuris siekia laikus, kai šio regiono bendruomenės savo įrankius gamindavosi iš kaulo, rago ar akmens, o papuošalus – iš kaulo ar gintaro, kopijuojant tik pasirodžiusius metalinius dirbinius.

„Atlikę archeologinius kasinėjimus išsiaiškinome, kad žmonės vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, daugiausia laikydavo kiaules (apie 80 proc. visų laikomų naminių gyvulių), taip pat augino avis, ožkas, arklius. Ištyrus visas gyvūnų liekanas paaiškėjo, kad radome labai mažai laukinių gyvūnų kaulų, kurie priklausė kiauniniams gyvūnams – kiškiams ar voverėms. Todėl galima teigti, kad to meto Garnių I piliakalnio bendruomenei apsirūpinant maistu medžioklė nebuvo reikšminga. Palyginti su Narkūnų piliakalniu, kur buvo aptikta gerokai daugiau metalo ir su ankstyvąja metalurgija susijusių dirbinių, šiame piliakalnyje neaptikome nė vieno metalinio radinio, o su metalurgija susijusios tik dvi liejimo formos", – „Utenos dienai" sakė V. Podėnas.

Jis aiškino, kad čia gyvenę žmonės veikiausiai augino soras, miežius. Tai įrodo vienoje pirmosios perkasos duobutėje aptiktos sėklos, kurios buvo sudegusios, tad gerai išsilaikiusios iki šių dienų. „Tyrimais mes bandėme patikrinti tris magnetines anomalijas, tačiau atsidengę trečią perkasą pamatėme, kad viskas užversta moliu. 20–30 cm storio sluoksnis buvo suformuotas galbūt XX amžiuje, taip užkonservuotas kultūrinis sluoksnis, kurį mes ir tyrėme. Kita perkasa mes bandėme patikrinti piliakalnio aukščiausią dalį, iš išvaizdos primenančią pylimą, kuris nebūdingas vėlyvojo bronzos amžiaus bendruomenėms, mat jos tada neturėjo tokių technologijų suformuoti 2–3 metrų aukščio molio pylimą. Tačiau paaiškėjo, kad šis „pylimas" yra visiškai natūralios kilmės, susiformavęs ledynmečiu, o vėlyvesnė žemdirbystė jo paprasčiausiai
nepaveikė", – paaiškino V. Podėnas.

Pašalinus viršutinius žemės sluoksnius atsivėrė kultūrinis sluoksnis, kuris archeologams padėjo atsakyti į ramybės neduodančius klausimus. „Išskirtinių radinių neaptikome, išskyrus akmeninius kirvius, kaltus, kurie būdingi vėlyvajam bronzos amžiui. Taip pat išsiaiškinome, kad piliakalnis buvo įkurtas ir gyvavo VIII–VI a. prieš Kristaus gimimą. Smagu buvo rasti jauno, mažesnio nei vilkas dydžio šuns žandikaulį. Žinojome, jog to meto bendruomenės turėjo šunų, tačiau tai retas radinys, leidžiantis žvelgti į šunų istoriją ir aptarti, kokie šie gyvūnai buvo. Radome kaulinių adiklių. Gaila, kad neaptikome papuošalų", – demonstruodamas radinius kalbėjo V. Podėnas

Išgirdus pašnekovo pasakojimus mintyse galima susikurti vaizdą, kaip atrodė Garnių I piliakalnio bendruomenė. Šioje vietoje gyveno maždaug 40–60 žmonių, kurie sudarė atskirą bendruomenę. Gali būti, kad konfliktai vykdavo ir su kitų piliakalnių bendruomenėmis, tačiau tokių nesutarimų veikiausiai nebūdavo daug, o bendruomenės teritoriją buvo pasiskirsčiusios ir sutardavo.

Prie savanoriškai dirbusios archeologų komandos pernai prisijungė ir jauna uteniškė Rasa Gruodytė, kuri neslėpė džiaugsmo, kad turėjo galimybę įgyti itin vertingos patirties. Socialiniame tinkle pamačiusi informaciją, jog Garniuose vyksta kasinėjimai, mergina iškart susidomėjo ir jau netrukus prisijungė prie archeologų. „Šiame kaime gyvena mano senelis Juozapas Minutka, todėl man labai įdomu, kas vyksta aplink", – šypsojosi prie istorijos prisilietusi uteniškė, radusi gyvūnų dantų ir kaulų, keramikos bei adiklių.

Autorės nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Piliakalnis prie Alaušo: atmintyje išlikę prisiminimai

    Birželio mėnesį išleistame laikraštyje „Utenos diena“ skaitytojams priminėme, kad Maneičių piliakalnio likimas liūdina vietos gyventojus, kurie vis rečiau iki jo nueina. O ir tų einančių, arba, kaip vietiniai vadina, senbuvių, beveik nebeliko. Link piliakalnio vedantis takelis užžėlė medžiais ir didelėmis žolėmis, čia nebeužsuka turistai. Surasti pilies kalną – tikras iššūkis. Prieš 60 metų (žr. nuotr.) piliakalnis buvo puikiai matomas, žinomas ir lankomas. Jūsų dėmesiui – šiuo metu Vilniuje gyvenančios garbaus amžiaus skaitytojos Albinos Raškevičiūtės prisiminimai apie gimtą kraštą ir vaikystės piliakalnį.

  • Rajono valdžia laukia Europos dievų malonės

    Visi turi sakralias vietas: vieni – savo gimtinę, kiti tėvynę, treti seniai prisirišę prie vienos ar kitos vietos ir turi savo užutėkį. Gal ne visi, bet mes mylime Uteną, savo miestą, kuriame gyvename, kuriuo džiaugiamės, žinome pasiekimus ir valdžios nuveiktus darbus. Jei valdžia nemylėtų savo miesto, mes ją bandytume nušvilpti, o atėjus rinkimams tartume jai savo verdiktą. Tačiau šį kartą – ne apie politiką, bet apie valdžios pamirštą mūsų miesto istoriją. O ji – labai sena.

  • Daugailiai: žvilgsnis į krašto praeitį

    Daugailių kraštas gali didžiuotis piliakalnių gausa: jų žinoma net 14. Visame Utenos rajone priskaičiuojami 59 pilies kalnai. Šiauriniame miestelio pakraštyje stūkso Daugailių I piliakalnis su papėdės gyvenviete. Manoma, kad 1254 metais ant minėto piliakalnio buvo pastatyta svarbų vaidmenį ginant kraštą atlikusi Daugailių pilis, prieš 1685 metus iškilo pirmoji bažnyčia. Daugailiai iki šių dienų yra gyvas miestelis, kuriame gyvena keli šimtai žmonių. Deja, to paties negalima pasakyti apie visus Daugailių seniūnijos kaimus, kurie savo teritorijose turi piliakalnių. Kai kuriuose iš jų belikusios vos kelios trobos.

  • Taurapilis apipintas praeities legendomis ir padavimais

    (Tęsinys. Pradžia „Utenos dienos“ Nr. 026)

    Legendomis, padavimais, dainomis ir eilėraščių posmais apipinti piliakalniai žadina daugelio mūsų vaizduotę, nes kiekvienas šis gamtos paminklas yra neįkainojamas istorijos lobynas. Turistai tvirtina, kad per Tauragnų apylinkes negalima važiuoti didesniu nei 40 km per val. greičiu, antraip nespėsite pasidžiaugti užburiančiu vaizdingų apylinkių grožiu. Įdomu, ką byloja šių vietų archeologiniai tyrinėjimai? Taurapilyje 2012–2013 metais dirbo tarptautinė archeologų ekspedicija. Archeologų aptikti radiniai išsamiai aprašyti leidiniuose „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2012 metais“, „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2013 metais“ ir „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2015 metais“ išspausdintuose straipsniuose.

  • Taurapilis apipintas praeities legendomis ir padavimais

    (Tęsinys. Pradžia „Utenos dienos" Nr. 026)
    Legendomis, padavimais, dainomis ir eilėraščių posmais apipinti piliakalniai žadina daugelio mūsų vaizduotę, nes kiekvienas šis gamtos paminklas yra neįkainojamas istorijos lobynas. Turistai tvirtina, kad per Tauragnų apylinkes negalima važiuoti didesniu nei 40 km per val. greičiu, antraip nespėsite pasidžiaugti užburiančiu vaizdingų apylinkių grožiu. Savo įžvalgomis apie Tauragnų kraštą sutiko pasidalyti apie jį daug istorinės medžiagos sukaupusi tauragniškė, Utenos kraštotyros muziejaus vyr. fondų saugotoja Bronislava Juknevičienė.

  • Narkūnų piliakalniai – Utenos praeitis ir dabartis

    Tęsinys. Pradžia Nr. 22

    Narkūnų piliakalniai žinomi tikriausiai kiekvienam uteniškiui, nes jie siejami su Utenos miesto įkūrimu ir legendiniu kunigaikščiu Uteniu. Manoma, jog Utenos miestas buvo pirmiausia įkurtas būtent toje vietoje ir tik vėliau, XV a., priešams sudeginus ir sunaikinus pilį bei gyvenvietę, ji persikėlė į netoliese esantį slėnį, dabartinio miesto vietą. Narkūnų piliakalniai – ne tik istorikų bei archeologų tyrinėjimų objektas, liaudyje apie juos sklando daugybė legendų ir padavimų, piliakalnius apdainuoja poetai ir rašytojai, jie vaizduojami paveiksluose, karpiniuose. Galiausiai šalia piliakalnių gyvena paprasti žmonės, kurių likimai toliau glaudžiai siejasi su šia istorine vieta ir tuo netiesiogiai pratęsia pirmųjų piliakalnių gyventojų darbus, godas ir svajones...

  • Šeimyniškių piliakalnis dar tebesaugo tolimos praeities paslaptis

    Valstybės saugomas kultūros paveldo objektas – Šeimyniškių piliakalnis su papiliu ir gyvenviete – įsitaisęs Užpalių seniūnijai priklausančiame Šeimyniškių kaime. Tai – vienas didžiausių Lietuvos piliakalnių, ant kurio stovėjo Užpalių pilis. Žvarbią kalendorinio pavasario dieną galingų medžių apsuptu ir miško žvėrių išmintu taku žingsniuojant link pilies kalno apėmė jausmas it patekus į mistinę vietovę.

  • Vaikutėnų piliakalnis mena čia vykdavusių švenčių šurmulį

    Važiuodami keliu Kaunas–Zarasai–Daugpilis ir už Vaikutėnų (Utenos sen.) pasukę į kairę šiaurėn link Sudeikių bei padardėję žvyrkeliu 250 m, kairėje pusėje išvystumėte Vaikutėnų piliakalnį. Šiandien ant pilies kalno tylu ir ramu, o kadaise, vietinių gyventojų teigimu, žiemą čia sukiodavosi pulkas vaikų, kuriems didžiausia pramoga būdavo čiuožimas rogutėmis. Vasarą irgi netrūkdavo veiksmo – per šventes pėsti ar ratuoti ant piliakalnio traukdavo Vaikutėnų bei aplinkinių kaimų žmonės. Čia skambėdavo muzika, degdavo laužai, veikdavo lauko prekyba. Trumpam pamiršę rūpesčius žmonės linksmindavosi, šokdavo, džiaugdavosi bendryste.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:6979
Vakar apsilankė:7956
Šią savaitę apsilankė:58256
Šį mėnesį apsilankė:181332
Viso (nuo 2015-02-16):11152063
Šiuo metu naršo:
78
2019-09-22
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!