ProjektaiDaugailiai – žvilgsnis į krašto praeitį
2018 birželio 06, Trečiadienis 10:34

Daugailiai – žvilgsnis į krašto praeitį

Daugailiai – žvilgsnis į krašto praeitį

(Tęsinys. Pradžia „Utenos dienos" Nr. 042)
Daugailių kraštas gali didžiuotis piliakalnių gausa: jų žinoma net 14. Visame Utenos rajone priskaičiuojami 59 pilies kalnai. Šiauriniame miestelio pakraštyje stūkso Daugailių I piliakalnis su papėdės gyvenviete. Manoma, kad 1254 metais ant minėto piliakalnio buvo pastatyta svarbų vaidmenį ginant kraštą atlikusi Daugailių pilis, prieš 1685 metus iškilo pirmoji bažnyčia. Daugailiai iki šių dienų yra gyvas miestelis, kuriame gyvena keli šimtai žmonių. Deja, to paties negalima pasakyti apie visus Daugailių seniūnijos kaimus, kurie savo teritorijose turi piliakalnių. Kai kuriuose iš jų belikusios vos kelios trobos.

Piliakalniai buvo įrenginėjami kalvose pasirenkant aukščiausiai iškilusias, patogiausias ir saugiausias gyventi jų dalis. Kalvos pertvarkymai ir sutvirtinimai tuo metu dar buvo minimalūs. Palyginami tik aikštelės pakraščiai, kur sukonstruojamos piliakalnį saugojusios medinės tvoros. Jų pėdsakai išoriškai nepastebimi ir aptinkami tik tyrinėjimų metu. Tiesa, net devyniuose Daugailių krašto piliakalniuose išoriškai matomos konstrukcijos: kartais pylimai, grioviai, bet dažniausiai terasos, kurios yra praeityje šlaitus tvirtinusių pylimų-griovių linijų liekanos.

Brūkšniuotosios keramikos kultūros buityje dominavo akmens ir kaulo-rago dirbiniai, keramika brūkšniuotu paviršiumi (brūkšniavimas suformuotas indų paviršių trinant žolių gniūžtėmis). Daugailių krašto piliakalniuose pavienių atsitiktinių radinių žinoma iš Antilgės ar Nuodėgulių piliakalnių. Muziejuose saugomus ir literatūroje minimus akmeninius kirvelius iš Bajoriškių, Daugailių, Garnių, Maneičių, Ruklių taip pat reikėtų sieti su tose vietovėse stūksančių piliakalnių bendruomenių ūkine, o gal ir ritualine veikla. Kirveliai yra vienas dažniausiai dirbamuose laukuose aptinkamų to laikmečio dirbinių.

Kai kurie kirveliai labai nusidėvėję ar sugadinti, tačiau net ir tokius įrankius jų savininkai vertindavo ir neskubėdavo išmesti. Apie tai galima spręsti iš Maneičių kirvelio itin atbukusiais ašmenimis ir nulūžusia pentimi, kurį bandyta taisyti išgręžiant naują skylę. Šio neįgyvendinto sumanymo pėdsakai ryškiai matomi kirvelio paviršiuje.

Dažniausiai piliakalniuose aptinkama pavienių keramikos šukių brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi, tačiau jos nėra išvaizdžios, visuomenėje kelia mažiau susidomėjimo, tad ir muziejus pasiekia ne visuomet.

Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalniuose galėjo gyventi 20–30 porinių šeimų, iki 100 žmonių. Žinoma, piliakalnių bendruomenės nebuvo vienodo dydžio. Pusė piliakalnių buvo su mažomis aikštelėmis. Jose vienu metu galėjo tilpti gerokai mažesnės bendruomenės nei piliakalniuose su didesnėmis aikštelėmis, kurios priskiriamos stambesnių bendruomenių gyvenamosioms vietoms. Didžiausia aikštelė buvo Kubilių piliakalnyje. Tačiau sunku pasakyti, ar piliakalnio aikštelės dydis iš tiesų tiesiogiai proporcingas jame gyvenusios bendruomenės dydžiui ir jos įtakingumui.

Ilgą laiką Brūkšniuotosios keramikos kultūros gyvenimas koncentravosi piliakalnių aikštelėse. Ilgainiui veikla intensyvėjo, keitėsi ir gyvenviečių pobūdis. Erų sandūroje ar kiek anksčiau, t. y. baigiamajame kultūros etape, atsirado papėdžių gyvenvietės. Daugailių krašte jų rasta prie šešių piliakalnių (Daugailiai, Garniai I ir II, Maneičiai, Nuodėguliai, Rukliai). Didžiausią įtaką jų atsiradimui turėjo geležies gavybos ir gamybos įgūdžių atsiradimas. Šiuo amatu užsiimti piliakalniuose buvo nepatogu (jau vien dėl nuolatinio vandens poreikio gamybai) ir pernelyg rizikinga (didelio gaisro pavojus). Galbūt su geležies gamyba susijusių žmonių šeimos ir įkūrė pirmąsias sodybas piliakalnių papėdėse. Perpratus geležies gavybos ir gamybos paslaptis, bendruomenė galėjo apsirūpinti tobulesniais darbo įrankiais, o tai lėmė ūkinės veiklos intensyvumo ir produktyvumo augimą. Kintančios gyvenimo sąlygos veikė demografinę situaciją. Gausėjančioms bendruomenėms piliakalnių aikštelės tapo per ankštos ir persikėlimas į jų papėdes buvo vienas iš sprendimo būdų.

Maždaug II–III a. riboje Brūkšniuotosios keramikos kultūra sunyko. Lietuvos rytinėje dalyje ją pakeitė Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, taip pavadinta pagal būdingus iš žemės piltus sampilus, kuriuose laidoti sudegintų mirusiųjų palaikai.

Daugailiuose kultūriniai pokyčiai neatsiejami nuo jau paminėtų permainų gyvenviečių struktūroje, taip pat ir visame apgyvendinimo tinkle. Sprendžiant iš paminklų geografijos ir topografijos bei atitinkamo ryšio su geomorfologiniais rajonais galima teigti, jog I tūkstantmetyje gerokai pasikeitė gyvenimui ir ūkininkavimui pasirenkamų sąlygų kriterijai. Anksčiau tankiai piliakalniais nubarstytos aukštumos tapo retai gyvenamos. Sunykus Brūkšniuotosios keramikos kultūrai I tūkstantmečio pėdsakai aptikti vos keliuose Daugailių krašto piliakalniuose (Garniai I ir II, Maneičiai). Tuo metu atsiradę laidojimo paminklai plito nebe aukštumose (nors po vieną kitą jų būta), bet žemiau plytinčiose vietovėse, didesnių upių slėniuose (palei Šventosios upę).

Kokios bebūtų priežastys, Daugailiuose kultūrinė kaita nevyko nuosekliai iš Brūkšniuotosios keramikos kultūros į Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą. Dar prieš pradedant pilti lietuviško tipo pilkapius, čia trumpam susiformavo labai specifiška kultūrinė aplinka. Daugailių apylinkėse šiam epizodui atstovauja dirbiniai iš Žadavainių. 0,5 km į šiaurę nuo kelio Daugailiai–Salakas, 100 m į pietvakarius nuo Karklinio ežero, maždaug 200x50–90 m dydžio kalvoje ją ariant ilgą laiką buvo randama žmonių kaulų ir įvairių dirbinių. 1966 metais čia vyko archeologiniai tyrimai, kurių metu užfiksuoti jau sunaikinto paminklo likučiai. Jiems vadovavęs archeologas Mykolas Michelbertas, ištyręs 12 perkasų, rado žmogaus kaukolės fragmentų ir žalvarinius antsmilkinius. Rasti dirbiniai papildė jau žinomą, po muziejus išbarstytą ir privatiems asmenims atitekusią kolekciją. Būtent pastaroji Žadavainius išgarsino visoje Lietuvoje ir už jos ribų.

Pirmiausia paminėta žalvarinė emaliuota juosta su piramidės formos varpeliu. Tokio tipo varpeliai yra romėniškas dirbinys, į Lietuvą patekęs mainų ar dovanojimo keliu. Kol kas tai vienintelis egzempliorius Lietuvoje, datuojamas III–IV a. Varpelis prikabintas prie vietos meistrų pagamintos emaliuotos juostos, kurios išlikęs fragmentas byloja apie aukštą meistriškumo lygį. Juosta pagaminta savitu stiliumi, apjungiančiu kelis dekoravimo elementus: ažūrą, emaliavimą bei dirbinio puošybą specifinėmis ataugėlėmis.

Emaliu bei ataugėlėmis puošta ir Žadavainiuose rasta žalvarinė pasaginė segė, kokios archeologinėje literatūroje datuojamos IV a. po Kr.

Šiek tiek skirtingo stiliaus ataugėlės puošė ir kelis pusmėnulio tipo kabučius, Lietuvoje gausiai išplitusius II a. po Kr. Neįprasta tai, jog kabučiai buvo užkabinti ant antsmilkinių – rato formos 4–8 cm dydžio papuošalų iš apvalaus ar ovalaus skerspjūvio vielos. Paprastai tokie kabučiai aptinkami apvarose, pavieniai arba pritvirtinti prie antkaklių ar smeigtukų grandinėlių. Labai tikėtina, jog ant antsmilkinių užverti kabučiai – radėjų fantazijos rezultatas.

Antsmilkinių Žadavainių kolekcijoje buvo 18. Kelių jų lankelis buvo su nedidelėmis apvijomis arba į sraiginę įviją susuktu vienu galu. Anksčiau antsmilkiniai buvo datuojami IV–V a. viduriu. Pastaruoju metu manoma, jog žiediniai antsmilkiniai Lietuvoje išplito gerokai anksčiau – bent jau III a. po Kr., t. y. buvo vienalaikiai su pusmėnulio formos kabučiais.

Tarp kitų radinių paminėtos dvi antkaklės kūginiais galais, kuriomis dažniausiai puošėsi IV a. ir gal net šiek tiek vėliau. Žadavainių dirbinių kolekcijoje yra ir viena keturkampio pjūvio siaurėjančiais galais apyrankė. Jos Lietuvoje pasirodė I–III a., o dažniausiai randamos II–III a. kapuose. Taip pat rasti ir keli romėniškam periodui būdingų formų siauraašmeniai pentiniai kirviai.

Išvardyti dirbiniai byloja čia gyvenus turtingą ir kūrybingą bendruomenę, palaikiusią tiesioginius ar netiesioginius ryšius su tolimesniais kraštais. Tačiau net ir atlikus kasinėjimus nepaaiškėjo, kokio pobūdžio paminklas (pilkapynas ar kapinynas) buvęs Žadavainiuose. Tokių neiššifruotos laidosenos atvejų, dar apibūdinamų pavienių plokštinių kapų sąvoka, gausu visoje rytinėje Lietuvos dalyje. Dažniausiai šie paminklai buvo skiriami Rytų Lietuvos pilkapiams su nuardytais sampilais. Dėl paminklo tipo ginčytis nėra netikslinga, tačiau negalima neatkreipti dėmesio į Žadavainių dirbinių savitumą. Jau anksčiau tyrinėtojai pastebėjo Šiaurės Rytų Lietuvoje paplitusį specifinį puošybos stilių (emaliavimas ir puošimas ataugėlėmis). Emaliuotų dirbinių ir pasaginių segių Lietuvoje gausu, ypač – jos pietinėje ir rytinėje dalyje. Tačiau Žadavainių tipo segės su ataugėlėmis itin populiarios šiaurryčių Lietuvoje. Saviti žiediniai antsmilkiniai iš apvalaus ar ovalaus skerspjūvio vielutės, rasti ne tik Žadavainiuose, bet ir daugelyje Šiaurės Rytų Lietuvos paminklų, skyrėsi nuo rytinėje Lietuvos dalyje randamų antsmilkinių, pagamintų iš rombinio pjūvio vielutės. Kitiems Žadavainių dirbiniams – antkaklėms kūginiais galais, juostinei apyrankei, pusmėnulio formos kabučiams – analogijų gausu Vidurio, Šiaurės Lietuvoje ar Pietų Latvijoje. Tačiau ankstyvajai Rytų Lietuvos pilkapių kultūrai jie nebūdingi. Čia dažniau aptinkamos antkaklės kilpeliniais ar šaukštiniais galais, drabužius puošę cilindrėliai, kokių nepasitaikė Šiaurės Rytų Lietuvoje, tarp jų ir Žadavainiuose.

Pagal dr. Andros Simniškytės publikaciją „Istorinė krašto apžvalga"
parengė Deimantė KAZOKAITĖ

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Daugailiuose šventę nuprausė lietus

    Praėjusį savaitgalį Daugailiuose šurmuliavusioje miestelio šventėje buvo ne tik gausybė svečių, bet ir prieš jos atidarymą nušniokštė stiprokas lietus, nuplovęs ne tik miestelio šaligatvius, bet ir anksčiau į šventę suskubusių daugailiškių žilstelėjusias sruogas. Šventėje buvo gausu jaunimo, įvairių žaidimų ir atrakcijų.

  • Daugailiuose praūžė tradicinė šventė

    Liepos 15 dieną Daugailiuose jau 14-ą kartą vyko miestelio šventė, kasmet sutraukianti gausų būrį šiam kraštui neabejingų žmonių. Miestelio poilsio zonoje skambėjo sveikinimai, koncertinę programą dovanojusių kolektyvų muzikos kūriniai, buvo dalijamos dovanos jubiliatams, žaidimų bei sporto varžybų nugalėtojams, renginio rėmėjams ir kt. Šventės vinimi tapo artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Piliakalnių metams skirta akcija, kurios dalyviai vieningai susikibę už rankų apkabino miestelio širdyje stūksantį piliakalnį.

  • Daugailius drebino armonikininkų šventė

    Balandžio 29 dieną Daugailiuose jau trečius metus iš eilės vyko armonikininkų šventė. Jurginių proga daugailiškiams ir miestelio svečiams geriausius kūrinius grojo muzikantai, atvykę iš įvairių Lietuvos kampelių. Šįsyk žiūrovus linksmino beveik 20 pavienių muzikantų ir kapela „Varėnos krašto muzikantai".

  • Daugailių pagrindinei mokyklai – naujas mokyklinis autobusiukas

    Rugsėjo 1-osios išvakarėse kai kurias šalies mokyklas, kurios jau sparčiai rengiasi naujiems mokslo metams, pasieks nauji mokykliniai autobusiukai. Švietimo ir mokslo ministerija nupirko ir mokykloms žada perduoti 82 naujus „Volkswagen Crafter" mokyklinius autobusus. Pirmą kartą per šešiolika metų autobusų šiemet nupirkta beveik dvigubai daugiau. 22 savivaldybės gaus po du autobusus, vienas iš jų atriedės ir į Utenos rajoną.

  • Nuotraukų galerijoje – lietaus nuprausti Daugailiai

    Lietingą trečiadienio, rugpjūčio 17-os, popietę nusprendėme apsilankyti 18 km į šiaurės rytus nuo Utenos nutolusiame ir šalia kelio Kaunas–Zarasai–Daugpilis įsikūrusiame Daugailių miestelyje, kuriame prieš mėnesį šurmuliavo tradicinė bendruomenės šventė. Rudenėjančio miestelio atspindžiai – nuotraukų galerijoje.

  • Daugailių krašto kultūrinio gyvenimo metraštyje – teatro istorija

    Plojimai, ovacijos, juokas, pamąstymai, gera nuotaika... Tokie patyrimai ar emocijos užplūsta kiekvienąkart apsilankius teatre. Ir nebūtinai teatras turi būti profesionalus. Dažnai „aukštumoje" esantys artistai nepasiekiami sodybų tuštėjimo metą išgyvenantiems Lietuvos kampeliams. O juk ir čia netrūksta kultūringų, išsilavinusių gyventojų. Tokiu atveju, jie patys imasi iniciatyvos ir kuria savo teatrą – taip, kaip moka, kaip išmano. Ir stebėtis nėra ko, kai salės lūžta nuo žiūrovų gausos. Jų niekada netrūksta ir Daugailiuose, kai čia rodomas naujas spektaklis, režisuotas Utenos kultūros centro (UKC) Daugailių skyriaus kultūrinių renginių organizatorės Jūratės Paliulienės.

  • Lauko virtuvėje vagys pasidarbavo iš peties

    Sekmadienį Daugailių seniūnijoje buvo pastebėta, kad lauko virtuvėje apsilankė ilgapirščiai, kurie nugvelbė įvairių įrankių, dviratį, automobilių vairų, lieto lydinio ratus, automobilio navigacijas už daugiau kaip 5 tūkstančius eurų.

  • Šventė Daugailiuose: sukaktys, padėkos ženklas už nuopelnus ir įkurtuvės

    Šeštadienį atvykusių į nedidelį, tačiau vos per metus pastebimai išgražėjusį Daugailių miestelį, laukė daugybė staigmenų. Šalia Šv. Antano Paduviečio bažnyčios neseniai įrengtoje poilsio zonoje aidėjusios kraštiečių ir bendruomenės šventės nesugebėjo sugadinti net gausiu lietumi pravirkęs dangus. Tie, kurie eidami švęsti nepatingėjo aukštyn pakelti akių – spėjo pasirūpinti skėčiais ir lietpalčiais. Tiesa, nemaža dalis žiūrovų, pabūgę įsismarkavusio lietaus, kone valandą giedresnio oro laukė slėpdamiesi po medžiais, ar saugiai lindėdami automobiliuose. Lyg tyčia vos tik ant naujutėlės, dar medžiu kvepiančios scenos užlipo ilgai laukta vakaro žvaigždė – scenos grandas Edmundas Kučinskas – gamta nurimo ir leido mėgautis iki skausmo pažįstamais šlageriais skėčius palikus nuošaly.

  • Nacionalinę bibliotekų savaitę įprasmina įvairūs renginiai

    Balandžio 23-29 dienomis visoje šalyje vyksta Nacionalinė bibliotekų savaitė. Balandžio 23 dieną Daugailių pagrindinės mokyklos ikimokyklinukai ir pradinių klasių mokiniai, lydimi mokytojų, rinkosi Daugailių bibliotekoje, kur vyko mokinių pieštos knygelės „Cupės ir Zupės gyvenimas bei nepaprasti nuotykiai Daugailių mokykloje" pristatymas. Mokiniai noriai papasakojo muselių Cupės ir Zupės nuotykius mokykloje, prisiminė, kada minima Vaikiškos knygos diena bei Knygnešio diena. Mokiniai klausėsi skaitomų ištraukų iš S. Laurenčikaitės knygos „Cupės ir Zupės gyvenimas bei nepaprasti nuotykiai", o pradinių klasių mokytojos žiūrėjo filmą „Knygnešys".

  • Daugailiai: žvilgsnis į krašto praeitį

    Pirmoji informacija apie Daugailių krašto archeologinius paminklus siekia XIX a. vidurį. Bene anksčiausiai paminėtas Šikšnių piliakalnis (Starožytna, 1946, 279), kuris vėliau kuriam laikui buvo primirštas. F. Pokrovskio sudarytame Kauno gubernijos archeologijos žemėlapyje paminėtas Maneičių piliakalnis (Sudeikių vardu) bei nedidelė kalvelė prie Radeikių, kurioje būta daug akmenų, panaudotų tiesiant Sankt Peterburgo–Varšuvos traktą. Pats F. Pokrovskis spėjo ten buvus pilkapių vietą (Pokrovskis F. V., 1899, 101–102). Jis taip pat nurodęs akmeninio kirvelio bei žmonių kaulų prie Giedrio ežero (vėliau paaiškėjo, jog tai kaimo kapinės) radimvietes Ruklių vietovėje (Pokrovskis F. V., 1899, 103). Ruklių piliakalnis buvo žinomas vyskupui Motiejui Valančiui (Valančius M., 1906, 59). Vėliau tie patys archeologiniai paminklai bei radiniai minimi ir Petro Tarasenkos darbe (Tarasenka P., 1928, 227, 239).

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:2737
Vakar apsilankė:3275
Šią savaitę apsilankė:9051
Šį mėnesį apsilankė:42153
Viso (nuo 2015-02-16):9206715
Šiuo metu naršo:
24
2018-11-14
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!