ProjektaiNarkūnų piliakalnis – žalvario apdirbimo liudininkas
2018 gegužės 23, Trečiadienis 09:12

Narkūnų piliakalnis – žalvario apdirbimo liudininkas

Narkūnų piliakalnis – žalvario apdirbimo liudininkas

(Pabaiga. Pradžia Nr. 038)
Spalvotojo metalo – žalvario – apdirbimas – viena seniausių Lietuvos gyventojų amatų šakų. Jo tyrinėjimai yra svarbūs ir galimi įvairiais aspektais. Ypač daug vertingos medžiagos jie duoda visuomeninių santykių plėtotei pasekti. Pastarųjų metų Rytų Lietuvos piliakalnių, tarp jų ir Narkūnų, tyrinėjimų medžiaga leidžia mums bent iš dalies nušviesti ankstyvojo metalų laikotarpio žalvario apdirbimo klausimus ir suprasti, kaip gyveno mūsų protėviai.

Metalą lydė molinėse krosnelėse
Amatininkų liejikų dirbtuvės kol kas aptiktos tik viename ankstyvajame rytų Lietuvos piliakalnyje – Narkūnuose. Beveik visos anksčiau aptartos liejimo formos, tigliai ir žalvariniai dirbiniai yra piliakalnio pietvakariniame pakraštyje. Atrodo, kad prieš m. e. metalas – žalvaris – buvo lydomas paprastuose židiniuose-kudmentuose. Tokių židinių rasta ir I tūkstantmečio pr. m. e. Asvos piliakalnyje Estijoje. Jų buvo ir Narkūnų liejiko dirbtuvėje. Židinio-kudmento pagrindą sudaro 0,8–1,2 m skersmens ir 0,2 m pločio pasagos formos molinis pamatas, į kurį įmūryti židinio vainiko akmenys. Vienoje pusėje būdavo paliekamas tuščias be molio ir akmenų tarpas – pakura. Židinio viduje buvo 5–10 cm storio rupaus balto smėlio sluoksnelis – padas. Visos liejimo formų liekanos ir kai kurie tigliai gulėjo aplink židinius – per 1–3 m, o vienos sudedamos formos fragmentas rastas židinyje Nr. 5. Analogiškų židinių-kudmentų Lietuvoje, be Narkūnų, aptikta dar Petrešiūnų ir Nevieriškių piliakalniuose; žinoma jų ir brūkšniuotosios keramikos kultūros paminkluose Baltarusijoje, kur pasitaikė beveik visuose tyrinėtuose piliakalniuose.

Nuo pirmųjų m. e. amžių metalas būdavo lydomas specialiose molinėse krosnelėse. Tokios krosnelės liekanų aptikta Narkūnuose, liejiko dirbtuvėje, pietvakariniame piliakalnio pakraštyje prie šlaito. Išliko tik apatinė jos dalis. Krosnelė buvo netaisyklingo dubenėlio formos, 40x30 cm dydžio, įrengta ant įvairaus dydžio apdegusių ir nuo karščio suskilinėjusių akmenų. Šalia aptikti dviejų apverstų brūkšniuotosios keramikos puodų šukių lizdai. Aplink rasta nemažai degėsių bei didesnių sudegusio medžio liekanų. Prie krosnelės sienos buvo prilipęs ketvirtadalis varinės Romos monetos-sestercijaus. Monetoje išlikęs įrašo fragmentas (averse – valdovo (?), galvos dalis ir „... US-TA" bei reverse – deivės (?) atvaizdas ir „FEL..." bei „C") leidžia ją datuoti greičiausiai II amžiumi. Radimo aplinkybės rodo, kad Romos monetos Lietuvoje, kaip ir kituose Rytų Baltijos šalių kraštuose, pirmaisiais m. e. amžiais tikriausiai būdavo naudojamos kaip žalvario žaliava. Panašias išvadas dar XX a. pirmojoje pusėje buvo padarę buv. Rytprūsių bei Lietuvos archeologai, tačiau jų teiginiai paremti tik žalvarinių dirbinių metalo sudėties analize. Todėl galima manyti, kad kai kurie Romos monetų lobiai gali būti laikomi žalvario žaliavos lobiais, priklausiusiais amatininkams liejikams. Antai – II–III a. lobyje Bulduriuose (Bulduri) Latvijoje, be Romos monetų, aptiktas ir pailgas vario žaliavos lydinys.

Sprendžiant iš plačios dirbinių, rastų prie dirbtuvės, chronologijos, dirbtuvė veikė labai ilgai – apie tūkstantį metų. Atsižvelgiant į metalo dirbinių gamybos technologiją, vieta jai parinkta specialiai. Netoli dirbtuvės piliakalnio papėdėje yra siauras gilus šaltiniuotas griovys – buvusio mažo upeliuko, įtekančio į Utenėlę, žymės. Dėl reljefo savitumų šioje piliakalnio dalyje buvo vienoda natūrali trauka, vyravo stiprūs vakarų ir pietvakarių vėjai. Tai buvo palanku metalų lydymui, nes jokių dirbtinių priemonių oro traukai padidinti nepastebėta; matyt, jų ir nebuvo. Į metalurgų dirbtuvių išsidėstymą prie ežerų, upių ar šiaip aukštesnėse atvirose vietose, kur būdavo didesnė oro cirkuliacija, yra atkreipęs dėmesį A. Endzinas.

Amatininkų vaidmuo bendruomenėje
Išanalizavus spalvotojo metalo apdirbimo technologiją, kyla klausimas apie metalų apdirbimu besiverčiančių žmonių padėtį to meto visuomenėje. Remdamiesi sukaupta medžiaga, bandysime panagrinėti amatininko vietą ir vaidmenį bendruomenėje. Pirmiausia kyla klausimas, ar I tūkstantmetyje pr. m. e. jau galima kalbėti apie amatus. Jei taip, tai kiek jie buvo išsiskyrę iš bendruomeninių verslų.

Paprastai tyrinėtojai skiria tokius profesionalaus amato požymius: 1) pagal visuomeninį darbo pasidalijimą žmonių grupė nuolat ar ilgesnį laiką atlieka specifinius veiksmus; 2) už darbą ji gauna materialinius egzistavimo šaltinius kaip užmokestį; 3) ši žmonių grupė dėl kvalifikacijos išsiskiria iš eilinių bendruomenės narių.
Metalų apdirbimas jau nuo pačių pirmųjų primityviausių formų reikalavo specialios kvalifikacijos ir eiliniam nepasirengusiam bendruomenės nariui buvo praktiškai neprieinamas. Reikėjo tam tikrų, dažnai įslaptintų žinių bei įvairių įrankių – liejimo formų, tiglių, žaliavos ir t. t. Atrodo, kad visi metalų liejimo įrankiai ir prietaisai priklausė liejikui arba jo šeimai, o tai sudarė sąlygas jiems išsiskirti iš eilinių bendruomenės narių. Įrankiai priklausė ne visai bendruomenei, o tik nedaugeliui žmonių – liejikams. Apie tai galima būtų spręsti iš laidojimo paminklų: įkapėse ryškiausiai atsiskleidžia žmogaus ryšys su buvusiais jo nuosavybėje darbo įrankiais. Deja, brūkšniuotosios keramikos kultūros teritorijoje iki šiol laidojimo paminklų beveik neaptikta ir reikia remtis vien analogijomis iš kaimyninių Baltijos šalių kraštų. Lenkijoje liejikų kapų žinoma jau iš II ir I tūkstantmečio pr. m. e.; Lietuvoje Egliškių pilkapyje Nr. 3, griautiniame kape Nr. 3, išilgai mirusiojo rankos gulėjo 27,6 cm ilgio, 0,3–0,4 cm pločio netaisyklingo ovalaus pjūvio žalvarinė lazdelė. Galimas daiktas, į amatininko liejiko kapą ji įdėta kaip metalo žaliava. Greičiausiai amatininkams liejikams priklausė kai kurie Baltijos šalyse rasti žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus lobiai. Juose paprastai aptinkama daug vieno tipo dirbinių, dažnai pasitaiko sulaužytų dirbinių ir net metalų žaliavos. Tokių lobių daug pasitaiko buv. Rytprūsiuose, ypač Sambijos pusiasalyje, nors žinoma jų ir iš Lietuvos. Baudėjų, Prienų r., lobyje rasta žalvario žaliavos lazdelės dalis be jokių papuošalų. Galimas daiktas, amatininkui priklausė ir Pabalių, Panevėžio r., lobis, kuriame aptiktos keturios vienos formos antkaklės plonėjančiais galais ir du įvijiniai smeigtukai. Žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuje metalo dirbinių gamyba bei mainais greičiausiai vertėsi tie patys žmonės, nes pirklių galėjo būti tik labai dideliuose amatų centruose.

Užimdavo aukštą padėtį visuomenėje
Sprendžiant iš Narkūnų tyrinėjimų medžiagos, dirbtuvė buvusi nedidelė, metalą liejo greičiausiai nedaug žmonių (keli amatininkai arba viena šeima). Nors jie palaikė ryšius su gana tolimais kraštais, iš toli gaudavo metalo žaliavą ir net gintarą (Narkūnuose prie amatininko liejiko dirbtuvės rasta smulkių gintaro dalelių), gamindavo įvairių įrankių, vis dėlto netiesiogiai priklausė nuo pagrindinio bendruomenės gamybos proceso ir savo produkcija aprūpindavo daugiausia tik juos išlaikančios bendruomenės narius bei artimiausius kaimynus. I tūkstantmetyje pr. m. e. dar negalime kalbėti apie atskiras bendruomenės amatininkų gyvenvietes, o tik apie amatų centrus.

Sunku spręsti ir apie amatininkų liejikų socialinę padėtį bendruomenėje. Etnografinėje ir istorinėje medžiagoje išliko daug faktų, kalbančių apie eilinių narių požiūrį į amatininkus. Vienur jie buvo gerbiami, kitur smerkiami, prilyginami neliečiamųjų kastai. Tačiau paprastai amatininkai liejikai, vienos šeimos atstovai, užimdavo aukštą padėtį to meto visuomenėje. Greičiausiai kaip tik tokio šeimyninio lygio amatų būta I tūkstantmetyje pr. m. e. Lietuvoje.

Apie aukštą amatininkų liejikų ir kalvių padėtį Lietuvoje kalba ir tai, kad pagoniškų dievų panteone buvo ir kalvystės dievas Kurkė. Apskritai kalvystės dievus turėjo daugelis indoeuropiečių tautų – tai graikų Hefaistas, slavų Svarogas, etruskų Seflajus, romėnų Vulkanas, keltų Sucelas, germanų Vilandas ir kiti. Neabejojama, kad metalurgo, liejiko, kalvio sudievinimo ir garbinimo tradicijos siekia žalvario amžių – laikotarpį, kai žmonės ėmė naudoti pirmuosius metalus.

Piliakalnio gyventojai tapo turtingesni
Nagrinėjant vietinių žalvario apdirbimo tradicijų pradžią, galima remtis tik naujausių tyrinėjimų duomenimis, nes ankstyvesnių tyrinėtojų medžiaga nepakankamai pagrįsta dokumentais, o liejimo formų, tiglių, samtelių nedaug ir jie paprastai nesusiję su bendra kultūrinio sluoksnio stratigrafija. Tikslesnes išvadas leidžia daryti Narkūnų piliakalnio medžiaga. Pačiame seniausiame kultūrinio sluoksnio horizonte, kurį molio sluoksnis aiškiai atskiria nuo kiek vėlesnio ir pagrindinio I tūkstantmečio pr. m. e. kultūrinio sluoksnio, nerasta jokių metalo dirbinių. Čia nepasitaikė nei tiglių, nei liejimo formų liekanų. Matyt, šiame seniausiame piliakalnio egzistavimo laikotarpyje, kurio pradžia siekia II tūkstantmečio pr. m. e. paskutiniuosius šimtmečius, metalo apdirbimo centro piliakalnyje dar nebuvo ir gyventojų materialinė kultūra buvo dar epineolitinio lygio. O I tūkstantmetyje pr. m. e. jau pačiame šio laikotarpio kultūrinio sluoksnio dugne randama labai plačią chronologiją turinčių vienkartinių liejimo formų bei VIII–VII a. pr. m. e. datuojamų sudedamų liejimo formų meliaro tipo kirveliams. Tad spalvotųjų metalų apdirbimo pradžia Narkūnuose siekia I tūkstantmečio pr. m. e. pirmuosius šimtmečius. Vienu metu su metalų apdirbimo pradžia Narkūnuose atsirado pirmieji stipresni gynybiniai įtvirtinimai, kuriuos sudarė dviguba vertikaliai sukaltų kuolų ir šakomis perpinta užtvara, juosusi piliakalnio aikštelę. Naujų įtvirtinimų atsirado greičiausiai dėl to, kad piliakalnio gyventojai, atsiradus metalų apdirbimo centrui, tapo turtingesni. Šis centras egzistavo iki pat I m. e. tūkstantmečio vidurio, kol piliakalnyje gyveno žmonės. Amatininkų liejikų dirbtuvės visą laiką buvo toje pačioje vietoje, piliakalnio pietvakariuose.

Nutiesė kelią juodajai metalurgijai
I tūkstantmečio pr. m. e. piliakalniai, kuriuose pastebėta metalų apdirbimo pėdsakų, telkėsi šiaurės rytų Lietuvoje. Čia aptinkami visi „metalų apdirbimo centro“ požymiai: vietinis metalų apdirbimas, dirbinių tipų ir jų gamybos technologijos savitumai, gamybinės veiklos teritoriniai ir chronologiniai rėmai bei gyventojų priklausymas vienai archeologinei kultūrai.

Kai kurie tyrinėtojai išskiria šį rajoną remdamiesi ir lingvistikos duomenimis. Respublikos šiaurės rytuose – Dūkšto, Anykščių, Rokiškio apylinkėse – žinoma hidronimų ir toponimų su šaknimi „kal-" (nuo žodžio kalti). Jie laikomi seniausia forma, susijusia su metalų dirbinių gamyba, ir reiškia vietovę, kurioje buvo kalami iš pradžių žalvariniai, vėliau geležiniai dirbiniai ir kur gyveno kalviai.

Baltų gyventoje teritorijoje aptikta ir daugiau svarbių metalų apdirbimo vietų. Arčiausiai nuo aptariamo Narkūnų piliakalnio, dabartinėje Latvijoje, išsiskyrė pavieniai dideli metalų apdirbimo ir prekybos centrai, pavyzdžiui, Kivut-kalno (Kivutkalns) piliakalnis. Matyt, šis Latvijoje prie stambaus prekybos kelio – Dauguvos – buvęs metalų apdirbimo centras turėjo nemažai įtakos šiaurės rytų Lietuvai. Glaudžius ryšius rodo ne tik teritorinis artimumas, bet ir didelis čia gaminamų žalvario dirbinių (ypač meliaro tipo kirvių) panašumas.

Iš gausių radinių aiškėja, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu tarp kaimyninių genčių buvo glaudūs ryšiai, gana aktyvi mainų prekyba, aprūpinanti žalvario žaliava Lietuvos metalų apdirbimo centrus. Dirbtuvės piliakalniuose vietinės dirbinių formos, lobiai su ruošiniais ir žaliava liudija, kad jau I tūkstantmetyje pr. m. e. egzistavo iš eilinių bendruomenininkų išsiskyrusi liejikų kalvių grupė, kuri vertėsi daugiausia amatu. Kadangi žalvario apdirbimo liekanų aptikta ne visuose tyrinėtuose I tūkstantmečio pr. m. e. Lietuvos piliakalniuose, galima teigti, kad bendruomenės vystėsi netolygiai, o amatininkai aprūpindavo savo dirbiniais ne tik juos išlaikiusią bendruomenę. Galimas daiktas, baltų kraštuose jau buvo sustiprintų amatų ir prekybos centrų, tokių kaip Narkūnai Lietuvoje arba Kivutkalnas Latvijoje, kurie aprūpindavo savo produkcija didesnius rajonus.

Amatininkų liejikų I tūkstantmetyje pr. m. e. Lietuvoje buvo nedaug, bet dėl amato įtakos ir svarbos jų poveikis visuomenei labai reikšmingas. Be labai išvystyto žalvario apdirbimo amato būtų neįmanoma staiga ir beveik vienu laiku (apie m. e. ribą) visoje Lietuvoje pereiti prie juodosios metalurgijos. Naujos vietinės žaliavos panaudojimas, perėjimas prie tobulesnių geležinių įrankių gerokai paspartino gamybinių jėgų vystymąsi, padarė perversmą visoje pirmykštės bendruomenės struktūroje, vedė prie spartaus jos irimo. Tačiau šis procesas prasidėjo daug anksčiau, nes profesionalių amatininkų liejikų grupės išsiskyrimas iš pirmykštės bendruomenės dar naujajame žalvario amžiuje buvo vieninga šios visuomenės irimo dalis.

Pagal Aleksiejaus Luchtano
publikaciją „Žalvario
apdirbimas ankstyvuosiuose
Rytų Lietuvos piliakalniuose"
parengė Elvyra SABALYTĖ

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Narkūnų piliakalnis – žalvario apdirbimo liudininkas

    Spalvotojo metalo – žalvario – apdirbimas – viena seniausių Lietuvos gyventojų amatų šakų. Jo tyrinėjimai yra svarbūs ir galimi įvairiais aspektais. Ypač daug vertingos medžiagos jie duoda visuomeninių santykių plėtotei pasekti. Pastarųjų metų Rytų Lietuvos piliakalnių, tarp jų ir Narkūnų, tyrinėjimų medžiaga leidžia mums bent iš dalies nušviesti ankstyvojo metalų laikotarpio žalvario apdirbimo klausimus ir suprasti, kaip gyveno mūsų protėviai.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1351
Vakar apsilankė:11506
Šią savaitę apsilankė:21802
Šį mėnesį apsilankė:178449
Viso (nuo 2015-02-16):8569593
Šiuo metu naršo:
86
2018-06-20
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!