ProjektaiNarkūnų piliakalnis – žalvario apdirbimo liudininkas
2018 gegužės 16, Trečiadienis 11:30

Narkūnų piliakalnis – žalvario apdirbimo liudininkas

Narkūnų piliakalnis – žalvario apdirbimo liudininkas

Spalvotojo metalo – žalvario – apdirbimas – viena seniausių Lietuvos gyventojų amatų šakų. Jo tyrinėjimai yra svarbūs ir galimi įvairiais aspektais. Ypač daug vertingos medžiagos jie duoda visuomeninių santykių plėtotei pasekti. Pastarųjų metų Rytų Lietuvos piliakalnių, tarp jų ir Narkūnų, tyrinėjimų medžiaga leidžia mums bent iš dalies nušviesti ankstyvojo metalų laikotarpio žalvario apdirbimo klausimus ir suprasti, kaip gyveno mūsų protėviai.

Didžiausia radinių grupė – moliniai tigliai
Daugiau medžiagos, leidžiančios pažinti metalų apdirbimą brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalniuose, gauta 1975–1978 m. tiriant Narkūnų piliakalnius Utenos rajone, apie 4 km į pietryčius nuo Utenos. Tyrinėta „didysis" piliakalnis, „mažasis" piliakalnis-priešpilis ir į vakarus nuo piliakalnių esanti atvira gyvenvietė.

„Didysis" piliakalnis – vienas ankstyviausių Lietuvos piliakalnių: jis pradėtas apgyvendinti II–I tūkstantmečio pr. m. e. sandūroje. Nors turėjo ir vėlyvojo laikotarpio (XIII–XIV a.) sluoksnį bei vėlyvesniems piliakalniams-pilims būdingus galingus įtvirtinimus, pagrindinis ir svarbiausias jo egzistavimo periodas – brūkšniuotosios keramikos kultūros laikotarpis. Piliakalnyje vyravo kaulo, rago ir akmens dirbiniai, kartu aptikta nemažai radinių, rodančių vietinių amatininkų liejikų gebėjimus.

Didžiausią radinių, susijusių su žalvario apdirbimu, grupę sudaro įvairūs moliniai tigliai metalui lydyti. Tai – nedideli storasieniai indeliai, kurių molio masėje gausu smėlio priemaišų. Tigliai gana įvairios formos – kartais pasitaiko nedidelių dubenėlio pavidalo, tačiau vyrauja siauraangiai indeliai su į išorę riestu pakraštėliu ir plokščiu ar kiaušinio formos dugnu. Jie būna nuo geltonos ar rusvos iki juodos spalvos.

Kai kurių sienelės suskilinėjusios, perdegusios ir nuo aukštos temperatūros pasidengusios stiklo pavidalo mase, primenančia glazūrą. Vieno dugne ir prie pakraščio išliko žalvario lašelių.

Daugiausia I tūkstantmečio pr. m. e. molinių tiglių – net 46 – rasta tyrinėtame Narkūnų piliakalnyje; pavienių pasitaikė Velikuškių, Maniuliškių ir Moškėnų piliakalniuose.
Šių dirbinių forma beveik nesikeičia ir I m. e. tūkstantmetyje. Apskritai analogiški tigliai I tūkstantmetyje pr. m. e. buvo plačiai paplitę ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyniniuose kraštuose.

Narkūnų piliakalnyje rasta neaiškios paskirties molinių šaukštų be rankenėlių. Panašių dirbinių kituose Lietuvos piliakalniuose kol kas neaptikta, o Švedijoje tokie šaukštai laikomi tigliais. Tačiau, sprendžiant iš molio apdegimo, Narkūnų šaukštai aukštoje metalo lydymo temperatūroje nebuvo; be to, molio masė neturi tigliams būdingų gausių smėlio priemaišų, ir aukštos temperatūros (daugiau kaip 1000 °C) jie greičiausiai būtų neatlaikę. Tad atrodo, kad Narkūnų moliniai šaukštai yra ne tigliai, o greičiausiai nedideli taukų ar vaško šviestuvai.

Kam buvo naudojami moliniai samteliai
Su metalų liejimu paprastai siejami ir moliniai samteliai su trumpa apvalia ar plokščia moline rankenėle, kurioje padaryta įmova ilgesnei medinei rankenos daliai įstatyti. Šio tipo samtelių žinoma iš Velikuškių, Petrešiūnų ir Narkūnų piliakalnių. Analogiški moliniai samteliai buvo plačiai paplitę visoje Europoje jau žalvario amžiuje. Samtelių paskirtis dar nenustatyta. Vieni tyrinėtojai mano, kad jais į liejimo formas buvo pilstomas išlydytas metalas. Kiti teigia, kad skystas metalas samteliais ne tik pilstomas, bet ir semiamas iš tiglių. Tačiau pastarajam teiginiui pirmiausia prieštarauja tiglių dydžiai – beveik visi jie nedideli ir metalo pasemti iš jų neįmanoma. Be to, kadangi vario (1083 °C) ir bronzos (apie 900 °C) lydymosi temperatūra aukšta, medinė samtelio rankenėlės dalis greitai užsidegtų, o ištirpinta bronza samtelyje sustingtų ir netiktų pilstyti į formas. A. Mitrofanovas laiko samtelius paprastais tigliais žemos lydymosi temperatūros metalams – alavui (232 °C) ar švinui (327 °C) – tirpinti, juo labiau kad samtelių su švino liekanomis dugne rasta I m. e. tūkstantmečio paminkluose Baltarusijoje. Lietuvos molinių samtelių dugnai tik truputį pajuodavę, tad galbūt jie buvo skirti ne metalui, o vaškui tirpinti ir surinkti iš vienkartinių liejimo formų.

Žalvarinius dirbinius gamino formose
Beveik visi žalvariniai dirbiniai buvo gaminami vienkartinėse arba sudedamose liejimo formose. Plačiausiai buvo paplitusios vienkartinės liejimo formos, gamintos pagal būsimo dirbinio vaško modelį. Norint išimti iš tokios formos joje nulietą žalvarinį gaminį, forma buvo sudaužoma. Todėl tyrinėjant piliakalniuose randama tik nedidelių molinių vamzdelių – formų – liekanų. Formos būdavo didelio tuščiavidurio molinio žiedo pavidalo. Jų viršutinėje dalyje padaryta speciali anga su moliniu piltuvėliu metalui įpilti. Kai kurių liejimo formų šone būdavo nedidelės skylutės orui išeiti. Vienkartinėse liejimo formose buvo liejamos 6–8 m m storio apvalaus skersinio pjūvio apyrankės arba antkaklės plonėjančiais galais. Gaminių Lietuvoje žinoma iš I tūkstantmečio pr. m. e. Pabalių lobio ir Egliškių pilkapių. Tik vienoje Narkūnų piliakalnio vienkartinėje liejimo formoje buvo pagamintas kitoks dirbinys – smeigtukas ar ranteliais papuošta apyrankė. Šių liejimo formų Lietuvoje randama beveik visuose tyrinėtuose I tūkstantmečio pr. m. e. piliakalniuose. Daugiausia jų pasitaikė Narkūnuose – apie 60 dalių; pavienių formų rasta Velikuškių (4 fragmentai), Vosgėlių (1 fragmentas), Moškėnų (2 fragmentai) bei Dūkšto (2 fragmentai). Daug rečiau Lietuvos piliakalniuose pasitaikė daugkartinio panaudojimo sudedamų liejimo formų. Visos Lietuvoje rastos buvo skirtos meliaro (meliaro-akozino) tipo įmoviniams kirveliams gaminti.

Narkūnuose liejo kirvelius
1976–1978 m. tyrinėtame Narkūnų piliakalnyje aptiktos 25 sudedamų liejimo formų liekanos. Visos formos buvo padarytos iš molio su daug smėlio priemaišų. Molis smarkiai perdegęs, lengvas, juodas arba pilkas. Kai kurių liejimo formų dalys beveik sveikos, tad nesunku rekonstruoti jose gamintus kirvelius. Visi kirveliai turėjo pailgą, apvalią įmovą. Apatinėje dalyje buvo šešiakampio pjūvio, prie įmovos – apvalūs. Ašmenys paprastai truputį užapvalinti, visada kiek platesni už įmovą. Visi kirveliai buvo su nedidele apvalia ąsele, nutolusia per 1,4–2,8 cm nuo įmovos viršutinio pakraščio. Ties ąsele įmovoje pastebimi 3 nedideli horizontalūs voleliai.  Viršutinėje dalyje paprastai būdavo vertikalioji briauna, o nuo apatinio volelio ašmenų kraštų link eidavo „ūsai". Sprendžiant iš dviejų gerai išlikusių dalių, kirveliai buvo 8,5 iki 9,5 cm ilgio, įmova 2,5–3,1 cm skersmens, ašmenys iki 3,4 cm pločio. Aprašytieji kirveliai labai artimi klasikiniams švediškiems meliaro tipo įmoviniams, arba II, I A tipui akozino-meliaro kirvelių pagal A. Chalikovo klasifikaciją. Kai kurie Narkūnuose gaminti kirveliai viršutinėje įmovos dalyje virš horizontalių volelių turėjo reljefišką zigzago ornamentą. Įmovinių kirvelių su analogišku ornamentu aptinkama Suomijoje, Estijoje, Baltarusijoje bei ankstyvuose Ananjino kultūros kapinynuose Pavolgyje.

Lietuvoje iki šiol meliaro tipo kirvių buvo beveik nežinoma. Vienintelis neabejotinas šio tipo dirbinys – kirvelis iš Vaškų lobio (Pasvalio r.).

Įdomiausias radinys – smeigtukas
Galima teigti, kad ir Lietuvoje artimi meliaro-akozino tipui kirveliai buvo gaminami VIII–VII a. pr. m. e., tuo labiau kad tokiam datavimui neprieštarauja Narkūnų piliakalnyje rastų liejimo formų stratigrafija. Tuo pačiu laikotarpiu datuojami ir meliaro tipo kirveliai Latvijoje.

Daug liejimo formų Narkūnuose bei kituose ankstyvuosiuose Rytų Lietuvos piliakalniuose liudija, jog žalvarinių dirbinių gaminta nemažai. Žaliava buvo brangi, tad sugadintų daiktų neišmesdavo, todėl metalo dirbinių piliakalniuose randama nedaug. Iš įdomesnių Narkūnų piliakalnio metalo radinių, priskirtinų I tūkstantmečiui pr. m. e., paminėtinos dvi žalvarinės pusiau apvalaus skersinio pjūvio apyrankės. Viena papuošta gana sudėtingu bangučių ir įkartėlių eglutės raštu, kitos lankelis lygus, be ornamento. Tokio tipo apyrankės būdingos žalvario amžiaus pabaigai ir ankstyvajam geležies amžiui. Tačiau įdomiausias Narkūnų piliakalnio žalvario radinys buvo ąselinis smeigtukas grybo formos galvute ir truputį lenkta kojele. Tai kol kas vienintelis tokio tipo radinys Lietuvoje. Artimų analogijų žinoma vakarų baltų teritorijoje buvusiuose Rytprūsiuose-Kaimų (Caimen) pilkapiuose ir Šlažių, Klaipėdos r., pilkapiuose. Tokie smeigtukai datuojami žalvario amžiaus III periodu.

Pagal Aleksiejaus Luchtano
publikaciją „Žalvario
apdirbimas ankstyvuosiuose
Rytų Lietuvos piliakalniuose"
parengė Elvyra SABALYTĖ

Jurgitos Ulkienės ir Utenos kraštotyros muziejaus archyvo nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Narkūnų piliakalnis – žalvario apdirbimo liudininkas

    (Pabaiga. Pradžia Nr. 038)
    Spalvotojo metalo – žalvario – apdirbimas – viena seniausių Lietuvos gyventojų amatų šakų. Jo tyrinėjimai yra svarbūs ir galimi įvairiais aspektais. Ypač daug vertingos medžiagos jie duoda visuomeninių santykių plėtotei pasekti. Pastarųjų metų Rytų Lietuvos piliakalnių, tarp jų ir Narkūnų, tyrinėjimų medžiaga leidžia mums bent iš dalies nušviesti ankstyvojo metalų laikotarpio žalvario apdirbimo klausimus ir suprasti, kaip gyveno mūsų protėviai.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:86
Vakar apsilankė:3791
Šią savaitę apsilankė:11963
Šį mėnesį apsilankė:78999
Viso (nuo 2015-02-16):9011943
Šiuo metu naršo:
16
2018-09-20
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!