ProjektaiTaurapilis apipintas praeities legendomis ir padavimais
2018 balandžio 19, Ketvirtadienis 09:14

Taurapilis apipintas praeities legendomis ir padavimais

Taurapilis apipintas praeities legendomis ir padavimais
  • Elvyra SABALYTĖ
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

(Tęsinys. Pradžia „Utenos dienos" Nr. 26, 28)
Legendomis, padavimais, dainomis ir eilėraščių posmais apipinti piliakalniai žadina daugelio mūsų vaizduotę, nes kiekvienas šis gamtos paminklas yra neįkainojamas istorijos lobynas. Turistai tvirtina, kad per Tauragnus negalima važiuoti didesniu nei 40 km per val. greičiu, antraip nespėsite pasidžiaugti užburiančiu vaizdingų apylinkių grožiu. Savo įžvalgomis apie Tauragnų kraštą sutiko pasidalyti apie jį daug istorinės medžiagos sukaupusi tauragniškė Utenos kraštotyros muziejaus vyr. fondų saugotoja Bronislava Juknevičienė.

Tauragnas – slibino guolis
„Būdami pradinukais su mokytoja Valerija Danauskiene keliaudavom į vienos dienos žygius prie Taurapilio, – prisiminė B. Juknevičienė. – Kai ėmiau labiau domėtis savo krašto istorija, pradėjau dirbti Tauragnų vidurinėje mokykloje mokytoja. Eksponatai jau buvo pradėti rinkti iki mano atėjimo, todėl sugalvojom steigti muziejėlį. Pradėjau domėtis, kas yra aplinkui mus – pasakojimais, padavimais, ypač – mitologija. Man tai labai patinka. Kai pradėjau vesti ekskursijas muziejuje, turėjau tuo domėtis.“

Ar žinote, kad Tauragnų ežeras – slibino guolis? Norėdama pagrįsti šį teiginį, B. Juknevičienė papasakojo legendą apie slibiną.

Tyliais vasaros vakarais sėdėdami ant Tauragno ežero kranto ir mėtydami akmenukus į ežerą, į kažką pataikysit, jie dzingtels į kažką. Kas tai galėtų būti? Tai – geležinės ieties antgalis, įsmigęs į slibino kapą. Labai seniai Tauragnuose, matyt, buvo aukso amžius. Tauragniškiai gyveno labai gerai, nieko jiems netrūko: nei gražių mergelių, nei eiklių žirgų. Vieną kartą badžių (kurie neturi nieko valgyti) krašte išsiperėjo didelis slibinas. Kai viską jis aplinkui suėdė, išgirdo, kad Tauragnuose yra gražių mergelių ir eiklių žirgų. Nors slibinas buvo nusilpęs, sugebėjo atrėplioti iki Tauragnų.

Tauragniškiai labai draugiški, mielai sutinka svečius, bet neprašytiems vartų neatkelia. Pasakojama, kad daug tauragniškių, kuriems vadovavo kunigaikštis Tauras, sėdo ant savo eiklių žirgų, perskrido ežerą ir su ietimis pasitiko slibiną. Slibinas aršiai gynėsi. Puolamas slibinas į vieną pusę trinktelėjo uodega ir lomą išmušė, kur atsirado ežeras, trinktelėjo į kitą pusę – ir vėl atsirado ežeras, į trečią pusę – ir vėl ežeras. Dėl šios priežasties aplink Tauragnus yra tiek daug ežerų.

Sužeistas slibinas nebeturėjo jėgų gintis, todėl jį kariai nusmeigė ietimi. Žmonės nežinojo, kur dėti slibino maitą. Maisto jiems užteko, nevalgysi gi jo, taip ir paliko slibiną tįsoti. Ėjo pavasariai, paskui vasaros, rudenys, žiemos, slibinas pamažu smego žemėn ir prasmego. Ten, kur jis prasmego, atsirado Tauragno ežeras. Tauragnas nėra labai platus, bet labai ilgas, nes ir slibinas buvo ilgas. Kur guli jo kūnas, yra giliausia ežero vieta. Ežero dugne tikrai yra slibinas. Kadangi ežeras gilus, jo vanduo šaltas, todėl slibino kaulai ir išsilaikė. Išsilaikė iki šių dienų ir geležiniai iečių bei strėlių antgaliai.

Pramanai be pagrindo negimsta
Kodėl Tauragno ežeras vadinamas slibino guoliu, anot B. Juknevičienės, yra dar vienas paaiškinimas. Kryžiuočiai ir kalavijuočiai Lietuvos pilis puldavo tada, kai būdavo labai karšta, arba tada, kai žemę sukaustydavo gruodas. Tauragnų pilis XIV a. buvo puolama ne vieną kartą, yra ir Livonijos kronikose parašyta, kad buvo nusiaubta 1373 m. vasario 14 d. ir 19 d. Buvo gili žiema, sniego daug. Kaip eidavo priešų būrys? Kariai eidavo siaura vorele, apsiginklavę nuo galvos iki kojų. Tauragniškiams priešai galėjo atrodyti kaip vingiuojantis slibinas, juolab kad karžygiai eidavo į viršų iškėlę ietis. O kitas slibinas nuskendo, tai yra siekiamybė, kad priešai buvo nugalėti.

B. Juknevičienė sakė, jog gali galvoti, kad tai tik pramanas. Bet viskam yra pamatas ir paaiškinimas. Apie tokius dalykus galėtų pasakyti labai išmanantys žmonės.

Legenda apie kunigaikštį Taurą
B. Juknevičienė pasidalijo dar vienu padavimu apie kunigaikštį Taurą. Kadaise gyveno kunigaikštis Tauras, gal dėl to ir piliakalnį jis pavadino Taurapiliu, pats pakeitė jo vardą. Nepaisant to, kad jis ilgai gyveno, visą laiką buvo jaunas. Kunigaikštis gyveno ilgai ir gražiai, taikos metu medžiojo, o kai priešai puldavo, gynėsi nuo jų.

Vieną tylų vasaros vakarą Tauras išgirdo kažką gražiai dainuojant. Kunigaikštis nusprendė, kad dainuoja jauna mergina, nes ji dainavo apie meilę. Pasidomėjus, kas toji mergina, paaiškėjo, kad tai jo mylimiausio karžygio Sėlio sesuo Skaistuolė. Ji dainavo apie meilę kunigaikščiui Taurui. Jis labai apsidžiaugė, nes pats seniai mylėjo Skaistuolę. Netrukus kunigaikštis iškėlė su Skaistuole vestuves.

Pagal tų laikų papročius vestuvių dieną svečiai leidosi į medžioklę. Skaistuolė liko pilyje, kartu ir jos sergantis brolis Sėlis. Saugoti pilį dėl visa ko buvo paliktas karžygys Tutis, kuris, pasirodo, slapta mylėjo Skaistuolę ir jos labai pavydėjo kunigaikščiui Taurui. Tučiui buvo gera proga pasiekti, ko nori. Kai vestuvių svečiai nujojo tolyn, Tutis vienoje menėje uždarė karius, paėmė Skaistuolę, jos brolį Sėlį, susirinko skrynias su kunigaikščio turtais ir paliko pilį. Žinodamas, kad jo gali ieškoti, perplaukė Tauragno ežerą, o prieš išplaukdamas padegė pilį.

Bemedžiojant kunigaikštį Taurą persmelkė bloga nuojauta, kad kažkas galėjo atsitikti. Tauras paragino grįžti žirgus atgal ir artėjant prie pilies pajuto degėsių kvapą, vėliau išvydo ir kylančius dūmus. Kunigaikštis, iškart supratęs, kas atsitiko, dar labiau paragino žirgus. Prijojęs prie pilies, Tauras išvydo tik jos degėsius. Jis į visas puses pasiuntė karius ieškoti Skaistuolės ir pats išjojo. Supratęs, kad Tutis tikriausiai perplaukė Tauragno ežerą, jį perplaukė ant žirgo ir pats. Netoli nujojęs, Tauras pamatė duobę, o ant duobės krašto sėdinčią suplyšusiais drabužiais, susivėlusią, apsibraižiusią moterį. Pažino, kad tai Skaistuolė. Duobės dugne gulėjo užmuštas Tutis, nes, gindama savo garbę, Skaistuolė jį nužudė. Sėlis, jos brolis, mirė dar neperplaukus ežero, todėl buvo palaidotas anoje Tauragno ežero pusėje. Ten, kur jis buvo palaidotas, gyvenvietė pavadinta Sėla, vėliau pervadinta Sėle. Kur buvo nužudytas Tutis, atsirado Tučių kaimas. Skaistuolės garbei vienas kaimas pavadintas Skaistula.

Po šių įvykių senosios pilies Tauras neatstatė, ji kėlė pernelyg daug skaudžių prisiminimų. Pilį Tauras pastatė šiek tiek toliau.

Aldydo Danausko ir Vytauto Ridiko nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Taurapilis apipintas praeities legendomis ir padavimais

    (Tęsinys. Pradžia „Utenos dienos“ Nr. 026)

    Legendomis, padavimais, dainomis ir eilėraščių posmais apipinti piliakalniai žadina daugelio mūsų vaizduotę, nes kiekvienas šis gamtos paminklas yra neįkainojamas istorijos lobynas. Turistai tvirtina, kad per Tauragnų apylinkes negalima važiuoti didesniu nei 40 km per val. greičiu, antraip nespėsite pasidžiaugti užburiančiu vaizdingų apylinkių grožiu. Įdomu, ką byloja šių vietų archeologiniai tyrinėjimai? Taurapilyje 2012–2013 metais dirbo tarptautinė archeologų ekspedicija. Archeologų aptikti radiniai išsamiai aprašyti leidiniuose „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2012 metais“, „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2013 metais“ ir „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2015 metais“ išspausdintuose straipsniuose.

  • Taurapilis apipintas praeities legendomis ir padavimais

    (Tęsinys. Pradžia „Utenos dienos" Nr. 026)
    Legendomis, padavimais, dainomis ir eilėraščių posmais apipinti piliakalniai žadina daugelio mūsų vaizduotę, nes kiekvienas šis gamtos paminklas yra neįkainojamas istorijos lobynas. Turistai tvirtina, kad per Tauragnus negalima važiuoti didesniu nei 40 km per val. greičiu, antraip nespėsite pasidžiaugti užburiančiu vaizdingų apylinkių grožiu. Įdomu, ką byloja šių vietų archeologiniai tyrinėjimai... Taurapilyje 2012–2013 metais dirbo tarptautinė archeologų ekspedicija. Archeologų aptikti radiniai išsamiai aprašyti leidiniuose „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2012 metais" ir „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2013 metais“ išspausdintuose straipsniuose.

  • Taurapilis apipintas praeities legendomis ir padavimais

    (Tęsinys. Pradžia „Utenos dienos" Nr. 026)
    Legendomis, padavimais, dainomis ir eilėraščių posmais apipinti piliakalniai žadina daugelio mūsų vaizduotę, nes kiekvienas šis gamtos paminklas yra neįkainojamas istorijos lobynas. Turistai tvirtina, kad per Tauragnų apylinkes negalima važiuoti didesniu nei 40 km per val. greičiu, antraip nespėsite pasidžiaugti užburiančiu vaizdingų apylinkių grožiu. Savo įžvalgomis apie Tauragnų kraštą sutiko pasidalyti apie jį daug istorinės medžiagos sukaupusi tauragniškė, Utenos kraštotyros muziejaus vyr. fondų saugotoja Bronislava Juknevičienė.

  • Taurapilis apipintas praeities legendomis ir padavimais

    Legendomis, padavimais, dainomis ir eilėraščių posmais apipinti piliakalniai žadina daugelio mūsų vaizduotę, nes kiekvienas šis gamtos paminklas yra neįkainojamas istorijos lobynas. Vienas iš tokių yra istorinę praeitį menantis Tauragnų seniūnijoje (Utenos r.) stūksantis Taurapilio piliakalnis. Užkopę ant Taurapilio išvysite dailininko teptuko vertą vaizdą. Prie piliakalnio telkšo Tauragno ežeras, giliausias ežeras Lietuvoje (62,1 m). Atsiveriantys nuo Taurapilio piliakalnio viršūnės vaizdai, išmarginti ežerais ir ežerėliais, miškais ir kloniais, ypač vasarą, gniaužia kvapą. Turistai tvirtina, kad per Tauragnų apylinkes negalima važiuoti didesniu nei 40 km per val. greičiu, antraip nespėsite pasidžiaugti užburiančiu vaizdingų apylinkių grožiu.

  • Adelė Bražėnaitė: „Jei ne tautodailė, ieškočiau saviraiškos kitoje meno srityje“

    Susipažinkite su jaunute – vos septyniolikos – kūrėja, tačiau jau tvirtai stovinčia ant žemės ir aiškiai žinančia, ko nori iš gyvenimo ir kūrybos. Darbščia, kruopščia bei naginga, užsiimančia kantrybės ir netgi šiek tiek fizinės ištvermės reikalaujančia tradicine liaudies grafika – medžio raižiniais ir dar daug visko (ir keramiką, ir margučių skutinėjimą) jau išmėginusia jaunąja tautodailininke... Be viso to – labai mylinčia Lietuvą, jos papročius ir kultūrą bei besistengiančia šią meilę perduoti ir skleisti kitiems – ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, ne tik lietuviams, bet ir užsieniečiams. Ji – Adelė Bražėnaitė.

  • Gabiausi jaunieji tautodailininkai pasipuošė „sidabro vainikėliais“

    Trakų kultūros rūmuose išdalinti ketvirtojo Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurso „Sidabro vainikėlis" apdovanojimai. Šiemet geriausiais jaunaisiais meistrais pripažinti ir birželio 3 dieną apdovanoti šeši mokiniai, kūrę pagal liaudišką paveldą, savo regiono savitumą, sėkmingai interpretavę bei suderinę tradicijas ir šiuolaikinę pasaulėžiūrą.

  • Tautodailininkai dvi dienas viešėjo Mogiliove

    Balandžio 8-10 dienomis Mogiliove (Baltarusijoje) vyko Lietuvos kultūros dienos, kurios buvo įprasmintos Lietuvių tautodailės parodos atidarymu Mogiliovo parodų salėje.
    Parodoje tarp žymiausių šiuolaikinių Lietuvos meistrų savo darbus eksponavo uteniškiai Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė (linoraižiniai) ir Vytautas Valiušis (keramika).

  • Tautodailininkų parodoje – 81 autorius

    Kovo 10-osios popietę meno mylėtojai susirinko į kiekvieną pavasarį vykstančią Utenos rajono tautodailės parodą, kuri atidaryta Utenos kraštotyros muziejuje. Parodoje eksponuojami net 81 autoriaus darbai – tapybos, keramikos, drožybos, mezginių ir kitų rankų darbo gaminiai. Šią parodą aplankęs Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas dėkojo visiems už kūrybą ir įteikė septynias padėkas.

  • Kuo turtingos mūsų skrynios?

    Pačkėnų laisvalaikio centro „Arbatinėje" veikia vietos meistrų ir meistrių įvairių tautodailės darbų paroda „Kuo turtingos mūsų skrynios".
    Daugelį metų darbščios Pačkėnų kaimo moterys ilgais žiemos vakarais mezgė, pynė, siuvinėjo, tapė paveikslus. Tokių darbų susikaupė daug. Moterų klubo ir kultūros darbuotojų pastangomis surinkti darbai šiuo metu eksponuojami parodoje „Kuo turtingos mūsų skrynios". Daugiausia darbų parodai pristatė N. Klepeckienė, A. Meldaikienė, T. Valiaugienė, T. Mackonienė, N. Matkevičienė, G. ir V. Adomėnai, L. Mikalauskienė, D. ir A. Žigai.

  • Medžio drožėjas žada atiduoti duoklę bitėms

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus ir skaitytojus kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą į Jūsų atsiųstus klausimus atsakė tautodailininkas, auksinių rankų meistras, medžio drožėjas Algirdas Kamliauskas.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1344
Vakar apsilankė:11506
Šią savaitę apsilankė:21795
Šį mėnesį apsilankė:178442
Viso (nuo 2015-02-16):8569586
Šiuo metu naršo:
89
2018-06-20
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!