ProjektaiNarkūnų piliakalniai – Utenos praeitis ir dabartis
2018 kovo 21, Trečiadienis 08:43

Narkūnų piliakalniai – Utenos praeitis ir dabartis

Narkūnų piliakalniai – Utenos praeitis ir dabartis
  • Jurgita ULKIENĖ
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Narkūnų piliakalniai žinomi tikriausiai kiekvienam uteniškiui, nes jie siejami su Utenos miesto įkūrimu ir legendiniu kunigaikščiu Uteniu. Manoma, jog Utenos miestas buvo pirmiausia įkurtas būtent toje vietoje ir tik vėliau, XV a., priešams sudeginus ir sunaikinus pilį bei gyvenvietę, ji persikėlė į netoliese esantį slėnį, dabartinio miesto vietą. Narkūnų piliakalniai – ne tik istorikų bei archeologų tyrinėjimų objektas, liaudyje apie juos sklando daugybė legendų ir padavimų, piliakalnius apdainuoja poetai ir rašytojai, jie vaizduojami paveiksluose, karpiniuose. Galiausiai šalia piliakalnių gyvena paprasti žmonės, kurių likimai toliau glaudžiai siejasi su šia istorine vieta ir tuo netiesiogiai pratęsia pirmųjų piliakalnių gyventojų darbus, godas ir svajones...

Archeologų tyrinėjimų objektas
Narkūnų vietovė yra apie 3 km į pietvakarius nuo Utenos. Kairėje Utenos–Pakalnių kelio pusėje yra archeologinių paminklų kompleksas, kurį sudaro vienas prieš kitą stūksantys piliakalniai, į vakarus nuo jų išlikusi senovinė gyvenvietė ir apie 700 m į rytus nuo piliakalnių – XIV–XV a. senkapiai.

Piliakalniai dėl nevienodo dydžio vadinami didžiuoju ir mažuoju. Pirmasis neretai laikomas Utenio pilimi, antrasis – jo kapu. Jau XVI a. Motiejus Strijkovskis ieškojo Utenio sostinės, kartu ir Utenos miesto užuomazgų. Savo kronikoje jis rašė, kad Uteną įkūrė Kukovaičio sūnus Utenis. Esą ežero pakrantėje buvusioje kalvoje, turėjusioje visus piliakalnio požymius, jis pasistatęs pilį. Ji stovėjusi per pusantros mylios (mylia – 7,8 km) nuo dabartinės Utenos. M. Strijkovskis teigia lankęsis toje vietoje. Iš aprašymo matyti, kad Utenos pilį jis spėjo buvus ant dabartinio Pakalnių piliakalnio. Tačiau drauge auga domėjimasis ir Narkūnų piliakalniais, kurie, ieškant Utenio pilies, tampa nemenkais Pakalnių piliakalnio varžovais. Labai svarbūs Prano Vilčinskio 1835 m. šioje vietoje atlikti kasinėjimai. Būtent Narkūnuose jis norėjo rasti Utenio pilį. Matyt, P. Vilčinskio tyrinėjimai paveikė ir Mykolą Balinskį, kuris savo darbuose koreguoja M. Srijkovskio teiginį ir nurodo, jog Utenis medinę pilį pasistatęs ne Pakalniuose, bet dabartiniuose Narkūnuose. Šią versiją patvirtino ir Regina bei Pranas Kulikauskai.

Nuo XIX a. vidurio Narkūnų piliakalniai plačiai aprašomi istorinėje ir archeologinėje literatūroje, kiti šios vietovės archeologiniai paminklai buvo ištirti jau gerokai vėliau. Antai senoji gyvenvietė aptikta tik 1957–1959 metais, kai toje vietoje buvo rengiama šokių aikštelė. Kasant žemę, rasta degėsių, gyvulių kaulų, puodų šukių. 1959 metais Utenos kraštotyros muziejus šiek tiek tyrinėjo gyvenvietę. Aptikus kultūrinį sluoksnį, uždrausta dirbti žemės darbus, senoji gyvenvietė drauge su piliakalniais imta saugoti, kad nebūtų toliau ardoma. Vėliausiai sužinota apie senkapius: iki 1976 m. vasaros archeologai neturėjo apie juos jokių duomenų.

Senieji piliakalnio gyventojai
Kruopščiausiai Narkūnų piliakalnius 1976–1978 metais tyrinėjo archeologai R. ir P. Kulikauskai, išsamiai aprašę savo išvadas penktame „Lietuvos archeologijos" tome, išleistame 1986 metais. Pratarmėje R. Volkaitė-Kulikauskienė rašo, jog Narkūnai – paminklas, davęs neįkainojamos vertės duomenų senajai metalurgijai pažinti. Be to, tai pirmasis piliakalnis, kuriame pavyko atidengti pačių ankstyvųjų dirbtinių įtvirtinimų – aikštelės pakraščiu ėjusio ištisinio aptvaro – liekanų. Archeologai aptiko 3,3 m kultūrinį sluoksnį, kuriame išskiriami trys piliakalnio apgyvendinimo etapai. Iš viso rasta daugiau kaip 800 radinių, dalis jų saugomi Utenos kraštotyros muziejuje.

Pasak R. ir P. Kulikauskų, seniausia gyvenvietė Narkūnuose buvo įrengta kalvoje greičiausiai II tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje. Ryškesnių vietovės pertvarkymų tuo metu nepastebėta. Žmonės taikėsi prie esamų sąlygų ir būstus rengė aikštelės pakraščiais. Daugėjant gyventojų, taip pat tobulėjant ūkiui, gyvenvietė laipsniškai keitėsi – pradedami apgyvendinti didesni aikštelės plotai, gyvenvietė pradedama stiprinti dirbtinėmis kliūtimis. O I tūkstantmečio pr. m. e. antrojoje pusėje atsiranda įtvirtinimų iš žemių, nesaugiausioje šiaurinėje pusėje pilamas pylimas ir kasamas griovys.

Pirmaisiais mūsų eros amžiais pamažu gyventojai pradeda keltis į vakarinę piliakalnio papėdę, šalia įtvirtintos gyvenvietės kuriasi ir atviro tipo gyvenvietė.

Anot R. ir P. Kulikauskų, pagal rastus radinius galima spęsti, jog senieji gyventojai daugiausia vertėsi gyvulininkyste, medžioklė ir žūklė tebuvo pagalbinis verslas. Apie žemdirbystę tyrinėtojai pasakyti galėjo nedaug, nes grūdų liekanų nepavyko rasti, tačiau iš žemdirbystės darbo įrankių matyti, jog Narkūnų piliakalnio gyventojai vertėsi ir žemės dirbimu. Tai tiesiogiai liudija aptiktas raginis kaplys. Labai svarbi Narkūnų gyventojų veiklos sritis buvo būtinų darbo įrankių, įvairių buities reikmenų bei papuošalų gamyba. Kaip rašo R. ir P. Kulikauskai, turėta didelių kaulo apdorojimo įgūdžių, nes iš dirbinių matyti, jog kaulo ar rago gabalai prityrusio meistro rankose virsdavo ne tik patogiu darbo įrankiu, pavojingu ginklu, bet ir meno kūriniu. Aptikti pavieniai žalvario dirbiniai ir gausios liejimo formos, įvairūs tigliai, samteliai rodo, jog piliakalnyje buvo net savotiškas amatininkystės centras, o amatininkai vykdė ir mainų prekybą. Dar viena svarbi sfera – puodų ir kitų keramikos dirbinių gamyba, kiekviena šeima gaminosi būtiniausius indus.

I tūkstantmetyje pr. m. e. Narkūnų gyventojų dėmesys buvo sutelktas į namų ūkį, verslus, gyvenamųjų namų statybą, gyvenvietės saugumą ir su juo susijusius darbus, tačiau labai svarbią vietą užėmė įvairios apeigos, turėjusios prisidėti prie sėkmingos veiklos, drauge tenkinančios gyventojų dvasinės kultūros poreikius. Apžvelgti darbo įrankiai ir papuošalai rodo, jog čia gyvenę žmonės buvo neabejingi grožiui ir net muzikai.

Ten kur prasidėjo Utenos miestas...
Kaip rašoma Broniaus Kviklio enciklopedijos „Mūsų Lietuva" II tome, pagal užrašytus padavimus Utena galėjo būti įkurta XII–XIII a. Jeigu taip, Utena būtų vienas seniausių Lietuvos miestų. Kaip teigė Utenos kraštotyros muziejaus fondų saugotoja Bronislava Juknevičienė, jei tai būtų pagrįsta archeologiniais radiniais, tai būtų tikra tiesa ir Utenos miesto gimtadieniu būtų galimas laikyti kažkurį momentą tarp 1226 ir 1236 metų.

Vis dėlto, kaip dėstoma toje pačioje enciklopedijoje „Mūsų Lietuva", Utenos pilies ir miesto pradžią reikia sieti su Lietuvos vienijimosi pradžia, su Mindaugo laikais. Senose kronikose ir istoriniuose aktuose Utena minima dar prieš kunigaikštį Liutaverą. Kai kuriuose senuose mūsų istorijos šaltiniuose užtinkamas ir XIII a. sritinio kunigaikščio Utenio vardas. Šis kunigaikštis sėkmingai kariavęs su Padauguvyje atsiradusiais kalavijuočiais, tačiau vėliau patekęs į jų nelaisvę ir buvęs nužudytas ar pats nusižudęs (apie 1227 m.). Vieną padavimą apie šį kunigaikštį randame vyskupo Motiejaus Valančiaus „Antano tretininko pasakojimuose". Pagal jį Utenis buvęs Ariogalos kunigaikščio Liutavero sūnus, pakeltas į didžiuosius Lietuvos kunigaikščius. Uteniui bepilant pilies kalną, vienas vaikinas nukritęs nuo viršūnės, nusilaužęs sprandą ir miręs. Senovės lietuvių tikybos dvasininkas išaiškinęs, kad šis įvykis nelemiąs bloga: dievai parodę, kad kiekvienas priešas, geidžiąs tą pilį išgriauti, nusilaušiąs sprandą.

B. Juknevičienė siejo šią legendą su tuo, kad Utenos pilis, paskui ir miestas, daug kartų buvo sunaikinti, sudeginti, bet vėl kėlėsi ir kūrėsi iš naujo bei gyvuoja iki šiolei, štai ką, anot jos, galbūt tuomet išpranašavo senovės žyniai.

Pasak enciklopedijos, istoriškai pirmoji tikra žinia apie Uteną siekia 1261 metus, kai karalius Mindaugas, perleisdamas kalavijuočiams kai kurias lietuvių žemes už jam suteiktą pagalbą, įrašė ir Utenos vardą. Kai kurie istorikai šį Mindaugo dokumentą laiko ordino falsifikatu, vis dėlto abejotina, ar Ordinas, kad ir falsifikuotame dokumente, būtų galėjęs įrašyti nebūtą vardą. Spėjama, kad XIII a. čia stovėjo Nalšios kunigaikščio Daumanto pilis, prie kurios ir kūrėsi gyvenvietė, davusi pradžią Utenos miestui.

metraščiai. Hermanas Vartbergietis pažymi, kad 1373 m. į Lietuvą įsiveržęs Livonijos magistras Wilhelmas de Wiemersheimas nusiaubęs Tauragnų ir Utenos žemes. Kitoje vietoje pažymima, kad 1375 m., Šv. Agotos dieną, vėl buvusi užpulta Lietuva, nuniokotos Tauragnų, Utenos, Balninkų, Noliškio, Šešuolių, Videniškių apylinkės, buvę pasiekti Dubingiai. Kalavijuočiai vietoves naikinę 10 dienų ir išsivedę apie 600 abiejų lyčių belaisvių. Kronininkas dar prideda, kad šaltis buvęs labai didelis ir žiema kieta.

1433 01 30–1444 02 09 Utena, drauge su Užpaliais ir kitomis sritimis buvo Livonijos ordino labai nuniokota. 1433 m. rugpjūčio mėnesį pro Uteną Ukmergės link vėl žygiavo Livonijos ordino kariuomenė.

XIV a. Utena tapo seniūnija (pilies). Tačiau kai pilys, išradus šaunamuosius ginklus ir vėliau sutriuškinus kryžiuočius, neteko savo pirmykštės reikšmės, sunykusi ir Utenos pilis. Ilgainiui įsikūrė kita vietovė, taip pat Utena, tačiau jau kitoje (dabartinėje) vietoje, prie vis augančio Utenos dvaro. Senoji pilis prie Utenaitės sunykusi, jos pastatai neprižiūrimi sugriuvę ar sudegę; pilies kalnas virto Narkūnų piliakalniu.

Legendomis apipintas, dainių apdainuotas...
Apie Narkūnų piliakalnius sklando nemažai legendų ir padavimų. Vieni pasakoja, kad ir kaimo bei piliakalnio pavadinimas atsiradęs dėl to, jog anksčiau piliakalnio viršūnėje buvusi gili duobė, į kurią įkritęs berniukas. Verkdama motina vaikščiojo aplinkui ir prašė, kad piliakalnis grąžintų jai „nars kūnų". Pasakojama ir apie lobį, užkastą ant kalno, kuris degąs melsva ugnele. Bet bene gražiausia legenda – apie kunigaikščio Utenio gražuolę žmoną, papasakota enciklopedijos „Mūsų Lietuva" II tome: „...kunigaikštis, matyt, nepasitikėdamas, laikęs ją požemiuose už geležinių durų. <... > Pats Utenis ilgai gyvenęs pilyje; buvęs aukšto ūgio, stiprus vyras, vaikščiojęs su prijaukintu lokiu. Priešams išgriovus Utenos pilį, tos vietos užaugusios miškais. Tačiau žmonės kiekvienais metais matydavę išvažiuojančią iš kalno gražią moteriškę, sėdinčią

Narkūnų piliakalniai – Utenos praeitis ir dabartis šešių arklių traukiamame vežime. Kunigaikštienės vežimas pasukdavęs į gretimas pievas ir dingdavęs rūkuose."
Narkūnų piliakalnis glaudžiai susijęs su Utenos miesto istorija, gal todėl daug poetų juos apdainuoja savo eilėse.

Kun. Petras Markevičius
Utenai
O sveika, o sveika, Utena,
Dauboje paslapčia prisigaudus.
Tu – be galo sena ir jauna,
Bet neaplenkė svetimos skriaudos.

Nuteriojo ne kartą gaisrai,
Atėjūnai ir siautėjo, engė...
Negalėjai subręsti gerai,
Nelinksma, nerami vis padangė.

Ten kryžiuočiai sudegino
Jau legendomis papuoštą pilį.
Tu nėjai pas kitus elgetaut –
Kėlė vardą savieji pamilę.

Ežerėlių melsvų akyse
Tavo veidas ramiai atsispindi.
Kaip ir meilė didi mumyse –
Neapleisim tavęs nė per sprindį.

Čia upelių visa virtinė
Juosta juosia ir varsto, aprango.
Kaip galėčiau Tavęs nemylėt,
Čia išvydęs ir žemę, ir dangų?

Regina Katinaitė-Lumpickienė
Dabojunt in Narkūnų piliakalnį
upela vos gyva
ale gyva

žinioj
atamena kaip pilies kalnų apkabindava
jaunais galingais undenim

tyloj ir ųžalų šlamėjimi
tebeteka
protevių gyvenimai
na pirma žungsnia lig dausų

niekaip neatamenu
ar čia miriau na mara
ar na kalavijuočia runkas

a gal piles lepsnoj
su paskutiniais pagoniais
teip ir neišmokusiais pasduot

(Tęsinys kituose laikraščio numeriuose)

„Lietuvos archeologija", T. 5, 1986 m., Utenos kraštotyros muziejaus fondų nuotr. 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Rajono valdžia laukia Europos dievų malonės

    Visi turi sakralias vietas: vieni – savo gimtinę, kiti tėvynę, treti seniai prisirišę prie vienos ar kitos vietos ir turi savo užutėkį. Gal ne visi, bet mes mylime Uteną, savo miestą, kuriame gyvename, kuriuo džiaugiamės, žinome pasiekimus ir valdžios nuveiktus darbus. Jei valdžia nemylėtų savo miesto, mes ją bandytume nušvilpti, o atėjus rinkimams tartume jai savo verdiktą. Tačiau šį kartą – ne apie politiką, bet apie valdžios pamirštą mūsų miesto istoriją. O ji – labai sena.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1376
Vakar apsilankė:11506
Šią savaitę apsilankė:21827
Šį mėnesį apsilankė:178474
Viso (nuo 2015-02-16):8569618
Šiuo metu naršo:
87
2018-06-20
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!