ProjektaiŠeimyniškių piliakalnis dar tebesaugo tolimos praeities paslaptis
2018 kovo 14, Trečiadienis 08:43

Šeimyniškių piliakalnis dar tebesaugo tolimos praeities paslaptis

Šeimyniškių piliakalnis dar tebesaugo tolimos praeities paslaptis
  • Deimantė KAZOKAITĖ
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 18.)

Neįtikėtina istorija
Užpalių istorijai bei praeičiai daug dėmesio skyręs buvęs gimnazijos direktorius Giedrius Indrašius yra aptikęs versiją, kad Užpalių pilis galėjo būti minima kaip karaliaus Mindaugo Vorutos pilis. Įdomus faktas, kad pirmą kartą Užpalių vardas rašytiniuose šaltiniuose, kaip ir Utena (istorikai turi ir kitų įrodymų dėl pirmojo Utenos paminėjimo), minimas 1261 m. Mindaugo dokumente, kuriame Livonijos ordinui nurodomos Sėlių žemės ribos.

Tačiau istorikai šios datos nelaiko Užpalių atsiradimo data – Teodoras Narbutas teigia, kad 1233 m. Užpaliuose vyko žiaurios kautynės tarp Volkvino vadovaujamo Livonijos ordino ir Lietuvos kunigaikščio Rimgaudo kariuomenės. Laimėjo lietuviai, mat užpaliečiams į pagalbą atskubėjo Kalitos ir Nykščio vadovaujami kareiviai nuo Anykščių.

Užpaliuose gyventa ir anksčiau
Kaip rašoma monografijoje „Užpaliai", Užpalių apylinkėse istorijos žinovų aptikti pilkapiai su degintiniais kapais byloja, kad šios apylinkės buvo apgyvendintos gal jau V–VII mūsų eros amžiuje.

Juos tyrinėjęs P. Vilčinskas rado žalvarinių apyrankių, žiedų, kabučių, antkaklių, kirvių, peilių. Kai kurie istoriniai radiniai saugomi Sankt Peterburgo Ermitažo muziejuje.

1897 m. nedidelis Ūdrokšlio upelis paplovė krantą ir atsivėrė senovinės kapinės, kur rasta daugybė žmonių kaulų ir įkapių. Vienas kapas buvęs apdėtas keturkampiu akmenų vainiku. Čia irgi buvo rasta apyrankių, antkaklių, smeigtukų, taip pat įdomus mėnulio pavidalo kabutis su ragučiais galuose. Radinius mokslininkai priskyrė ketvirtajam mūsų eros amžiui.

Įdomus radinys aptiktas kiek atokesniame nuo Užpalių Novosiolkų dvarelyje, kur po namo pamatu rastas lobis – 35 varinės Romos monetos iš Pontijaus laikų, bronzinis auskaras, paauksuota segė – byloja buvusią legendinę, o gal ir labai turtingą, tikrovišką šio krašto istorinę praeitį.

Kai pirmojo tūkstantmečio antroje pusėje pradėjo formuotis lietuvių tauta (manoma, kad jos gentys gyvenusios į rytus nuo Nemuno vidurupio iki Šventosios ir Merkio upių), nekyla abejonių, kad užpaliečiai yra seniausio lietuvių tautybės kamieno palikuonys.

IX–XII a. Lietuvos žemėse susidarė teritoriniai junginiai. Vienoje tokių žemių, vadinamų Deltuva, XIII a. buvo ir Užpaliai, o Deltuvos kunigaikščiai buvo Judikis, Pūkeikis, Bikšis, Ligeikis. Užpaliečio archeologo Antano Namiko teigimu, Užpalių pilies ištakų derėtų ieškoti netgi apie paskutiniuosius praėjusios eros arba pirmuosius mūsų eros amžius. Jos kilmę reikia sieti su Pašvenčiuose gyvenusios giminės pilimis, apie kurias norvegų metraštininkas Vulfstanas, gyvenęs pirmoje VIII amžiaus pusėje, rašė: „Aisčių žemė turi daug miestų ir kiekvienas miestas turi savo karalių." Vienas iš tų miestų, matyt, galėjo būti Užpaliai su pilimi. Tačiau Šeimyniškių piliakalnis beveik netyrinėtas ir apie seniausią jo praeitį nedaug tegalime pasakyti. Tiesa, A. Namikas savo užrašuose pažymėjo, kad kažkokie lobių ieškotojai buvo prikišę nagus prie šios istorinės vietovės ir iš tų kasinėjimų pėdsakų archeologas jau daręs išvadas apie pilį, jos gyventojus, gyvulius ir net maistą.

Dideli festivaliai
Liepos mėnesį 85-metį švęsianti Gražina Indrašienė yra Šeimyniškių kaimo senbuvė – čia gimė ir užaugo. Senolė su šypsena veide prisiminė, kaip vaikystėje sekmadieniais drauge su kitais kaimo vaikais bėgdavo ant piliakalnio žaisti, rinkti uogų. „Kolūkių laikais ant piliakalnio vykdavo dideli festivaliai – papjaudavo kiaulę, prikepdavo šašlykų, kuriais visi galėdavo vaišintis nemokamai. Iš Ilčiukų atvažiuodavo parduotuvė ant ratų, prekiaudavusi degtine, tai jaunimas dažniausiai nusigerdavo, – šypsojosi pašnekovė, daugiau kaip du dešimtmečius dirbusi kiaulių šėrike. – Grodavo ir vietiniai, ir samdyti muzikantai. Visi šokdavo, linksmindavosi."

Šeimyniškietė tikino savo akimis nemačiusi, tačiau girdėjusi, kad netoli Šeimyniškių piliakalnio partizanai buvo įsirengę ne vieną slėptuvę.

Gyveno ūkiški žmonės
G. Indrašienė pasakojo, kad su vyru, kuris jau atgulė amžinojo poilsio, mokėsi vienoje klasėje. Sutuoktiniai užaugino keturis vaikus – dvi dukteris ir du sūnus. „Anksčiau kaimas buvo didelis, dabar nieko nebėra – visi išvažiavo į Norvegiją", – sakė senolė, prisiminusi istoriją apie kaimui suteiktą pavadinimą. Neva senais laikais gyvenvietėje buvo daug atskirų vienkiemių, kuriuose gyveno labai ūkiški, šeimyniški žmonės, todėl kaimas ir buvo pavadintas Šeimyniškiais. „Visi kaimo žmonės ūkininkavo, turėjo po 20–30 hektarų žemės", – teigė pašnekovė.

Vaikystė – tremtyje
Nugrimzdusi į prisiminimus G. Indrašienė, augusi drauge su jaunesniu broliu ir vyresne seserimi, atskleidė, kad 10 savo gyvenimo metų praleido Sibire – čia buvo ištremta visa jos šeima. „Mes gyvenome gerai – dirbdavome įvairius darbus kolūkyje, miške pjaudavome malkas, todėl duonos turėdavome, – tikino vaikystėje ištremta moteris. – Kai mirė Stalinas, visus tremtinius paleido. Vieni savo noru pasiliko, kiti – grįžo į Lietuvą."

Užpaliai – vienas seniausių miestelių
O štai ką apie Užpalių praeitį rašė Šiaulių „Aušros" muziejaus darbuotojas Adolfas Nezabitauskas:

„Turbūt mažai kas težino, kad Užpaliai yra vienas iš seniausių Utenos miestelių. Jie gali didžiuotis ne tik savo istorija, bet ir iš viso savo apylinkėje esančiais kitais istoriniais paminklais. Čia mes juos trumpai prisiminkime. Archeologas F. V. Pokrovskis savo „Archeologiniame Kauno žemėlapyje" ir kiti mūsų krašto praeities žinovai savo raštuose tvirtina, kad Užpalių apylinkėse buvo randama akmens amžiaus senienų; prie Užpalių ant Šventosios upės kranto buvo aptikta apie 100 Vilniaus kultūros VIII–IX a. pilkapių; kažkokiame „Kartuvių kalne" prie miestelio buvęs antrasis senkapis ir, pagaliau, prie pat Užpalių ant Šventosios upės kranto stovi pats ryškiausias Užpalių turtingos praeities liudininkas – apvalus ir neaukštas piliakalnis. Kaip matome iš šių senienų, Užpaliuose, galimas dalykas, jau kelis tūkstančius metų gyvena žmonės ir jų ilga istorija paliudyta aukščiau minėtais akmens amžiaus radiniais, senkapiais ir piliakalniu."

Apie piliakalnį rašė ir kunigas, ir dienraščiai
1927 metų dienraščio „Lietuva" kūrinyje „Karieta, nudardėjusi į Šventąją" rašoma: „Keliaujant iš Užpalių į Dusetas beveik kiekvienoj gūdesnėj vietoj pilna velnių ir vaiduoklių.

Štai sodžius ir piliakalnis. Čia senais laikais, sako, miesto būta. Į Šventosios pusę nuo piliakalnio statūs skardžiai, paupės įlaitai.

Eina kartą prieš penkiasdešimt metų šeimyna linus apvarčius. Jau pavakarė. Ne vienas, keliese eina, tik mato – nuo piliakalnio puiki karieta leidžiasi.

– Turbūt paklydai, ponuli?! Ne tuo keliu važiuoji!
O tas tik sukirto botagu ir stačiai į Šventąją nudardėjo. Ir nei šaukimo, nei vandenio pliauškesio...

Visokių nuotykių čia atsitinka: vienam, pasivertęs vokietuku, nelabasis siūlęsis balanų skaldyt, kitam į vežimą didžiausią akmenį įvertęs, iš trečio už pinigų maišą pareikalavęs devynių galvų, ketvirtą visą naktį po raistus vedžiojęs ir tik paryčiais vos gyvą paleidęs..."

Arba štai ką mintijo kitoje Šventosios pusėje nei piliakalnis Kaniūkų kaime gyvenęs Jonas Gabrionis, kurio pasakojimą užrašė mokytoja Palmyra Sirvydytė: „Mykola, Varkausko tarnas, žmogus labai nemelagis, kartą vėlai grįžo iš Užpalių namo. O buvo rudens naktis. Tamsu, nors akin durk. Baigia jis privažiuoti lygumą, kur plačios Kaniūkų kaimo pievos ir kur seni Kaniūkų kapeliai, staiga arklys sustoja. Mykola ir šiaip, ir taip jį ragina, arklys prunkščia, piestu stoja ir nė iš vietos. Mykola gi žiūri – ant kelio guli didžiulis žvėris. Pabaisa. Akimis žaižaruoja ir baisiai šnopuoja, plakasi kaip šuo karštyje. Mykola, vyras ne iš bailiųjų, ėmė šūkauti, triukšmą kelti, jį baidyti. Pabaisa pašoko ir per pievas, per upę nudūmė kaip vėjas piliakalnio (Šeimyniškių) link."

1992–2003 m. kun. Edmundas Rinkevičius tarnavo Užpalių Švč. Trejybės parapijos klebonu, aktyviai dalyvavo Užpalių bendruomenės veikloje. Klebonaudamas Užpaliuose parašė ne vieną eilėraštį. Tarnaujant Užpaliuose kun. E. Rinkevičius išleido ketvirtą poezijos rinkinį „Sudegintas laikas" (2000 m.). Paskaitykite vieną jo eilėraštį, skirtą vienam iš trijų piliakalnių, supančių Užpalius.

Šeimyniškių piliakalnis
Jau senieji tiltai sugriauti
Ir kraujo klanai išgaravo,
Tik degėsių juoda atmintis
Saugo šventą istoriją tavo.
Tebeaidi šauksmai sužeistų
Ir kardų žvangesys paslaptingas,
Kai nakties tamsoje išdidžiai
Snaudžia milžinas šitas galingas.
Suvaitoja, suošia miškai,
Prisiminę kraupią senovę,
Kai Livonijos tamsūs pulkai
Nesiliauja šturmavę tvirtovę.
Šie nebylūs šlaitai nuo tada
Mena garsų Rimgaudo vardą,
Nes nuklojo Šventosios krantus
Sunaikindamas priešų legendą.
Patekėjo aušra virš kalvų,
Suskambėjo daina, gaudė ragas.
Skelbė pergalę pilis laisvų,
Džiaugės laisve senas ir mažas.

Autorės nuotr.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:2591
Vakar apsilankė:3275
Šią savaitę apsilankė:8905
Šį mėnesį apsilankė:42007
Viso (nuo 2015-02-16):9206569
Šiuo metu naršo:
37
2018-11-14
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!