ProjektaiNuo Pakalnių piliakalnio matosi aštuonių bažnyčių bokštai
2018 vasario 28, Trečiadienis 08:50

Nuo Pakalnių piliakalnio matosi aštuonių bažnyčių bokštai

Nuo Pakalnių piliakalnio matosi aštuonių bažnyčių bokštai
  • Elvyra SABALYTĖ
  • 8 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Pakalnių piliakalnis visais metų laikais vilioja turistus vien dėl to, kad nuo jo be žiūronų matosi net aštuonios bažnyčios: Leliūnų, Skiemonių, Alantos, Molėtų, Suginčių, Skudutiškio, Kuktiškių ir pačių Pakalnių. 25 metrų aukščio Pakalnių piliakalnis dunkso apie vieną kilometrą nuo Pakalnių į šiaurę, palei Pakalnių–Leliūnų kelią, pietvakarinėje Vidinksto ežero pakrantėje. Nuo piliakalnio atsiveria vaizdinga panorama į apylinkes ir tyvuliuojantį Vidinksto ežerą. Viename iš padavimų teigiama, neva Pakalnių piliakalnį supylė žmonės, nešdami žemes kepurėmis bei sterblėmis. Vieta, iš kurios jie ėmė žemes, virtusi Vidinksto ežeru.

Manoma, stovėjo Utenio pilis
Kelis padavimus apie Pakalnių piliakalnį žinanti Pakalnių bibliotekos vyr. bibliotekininkė kraštotyrininkė Margarita Dabulskienė pasidalijo dar viena padavimo versija. Kadaise laumės, norėjusios užpilti ten stovėjusią bažnyčią, kvartūkais nešė žemes ir jas pylė ant bažnyčios, kurios vietoje dabar stūkso piliakalnis. Užgiedojus gaidžiui, viena laumė nebespėjo nunešti žemių, todėl jas išpylė po kojomis. Taip atsirado kalvelė, vadinama Laumės kvartūkėliu. „Pasakojama, kad per Velykas girdisi žemėmis užpiltos bažnyčios varpai, atsidaro durys, pro kurias išeina žmonės ir vaikšto po piliakalnį. Naktį ant piliakalnio jus lengvai gali paklaidinti, ypač tuos, kurie padaugino velnio lašų.

Gerai, kad jūs ryte atvažiavot“, – juokėsi M. Dabulskienė. Kituose išlikusiuose pasakojimuose teigiama, kad žmonės piliakalnį supylė geležinėmis kepurėmis, jog piliakalnyje esanti užpilta bažnyčia arba pilis. Anksčiau per Velykas kalnas atsiverdavo ir aplink jį vaikščiodavo žmonės, o ant piliakalnio ir laukuose degdavo auksas.

Piliakalnis su anksčiau buvusia gyvenviete, arba Švedų baterija, įrengtas atskiroje masyvioje kalvoje. Jo pakraščiuose kadaise buvo supilti pylimai, iškasti grioviai. M. Dabulskienė sakė, kad yra manoma, jog ant Pakalnių piliakalnio stovėjo Utenio pilis. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. m. e.–II tūkst. pradžia. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Pakalnių piliakalnis 1998 metais paskelbtas kultūros paminklu. Paminklo teritorijos plotas siekia 10 hektarų.

Kryžių skraidino malūnsparniais
Žvelgiant į Pakalnių piliakalnį iš jo papėdės, pirmiausia akis užkliūva už ant jo pastatyto medinio kryžiaus. Pirmas kryžius čia atsirado 1918 metų vasarą. Tais metais Pakalnių apylinkės žmonės rado miške didžiulę audros išverstą devynių sieksnių (arba 18-os metrų) ilgio pušį, iš kurios nusprendė išdrožti kryžių ir įprasminti 1918 metų vasario 16 dieną paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę. Tai padaryti buvo patikėta Viskėnų kaime gyvenusiam Kriaučioniui. Manoma, kad jis buvo kryždirbys. Kryžių, ant kurio buvo iškaltas užrašas „Dieve, gink Lietuvą", iki piliakalnio tempė net 12 arklių.

„1964 metais valdžios įsakymu kryžius buvo nupjautas, – pasakojo M. Dabulskienė. – Tokie laikai sovietmečiu buvo. Tam žmogui, kuris nupjovė kryžių, vėliau gyvenime labai nesisekė, ypač šeimoje, tačiau aš jo įvardyti nenorėčiau. Toks laikas buvo, jam valdžia liepė tai padaryti. Tuo metu ant piliakalnio buvo rengiamos dainų šventės, o prie kryžiaus juk nedainuosi. Atrodo, kad skersinio ant kryžiaus jau nebebuvo, juk šitiek metų jis buvo išstovėjęs."

Antrą kartą kryžius buvo atstatytas 1989 metų vasarą, prasidėjus Atgimimui. Kryžius atstatytas buvusios Pakalnių kolūkio pirmininkės Palmyros Daugėlienės ir jos brolio akademiko Vytauto Statulevičiaus iniciatyva. Kryžių išdrožti patikėta Velbiškių kaime gyvenantiems broliams Gediminui ir Algiui Juškoms. Šie medžio meistrai yra išdrožę nemažai kryžių, pastatė Skudutiškio koplytėlę.

18 metrų aukščio ąžuolinis kryžius svėrė aštuonias tonas, todėl jį iš Velbiškių, esančių 5 km už Pakalnių, nuspręsta ant piliakalnio atskraidinti malūnsparniais. Suprantama, pasamdyti malūnsparnius pavyko tik dėl P. Daugėlienės ir jos brolio V. Statulevičiaus ryšių su reikiamais žmonėmis. „Buvo nusamdyti du malūnsparniai, prie kurių kryžius buvo prikabintas keturiais lynais, – atskleidė įdomią kryžiaus gabenimo istoriją M. Dabulskienė. – Pilotai savo darbą atliko meistriškai. Nors skraidinant gigantišką krovinį trys lynai nutrūko, pilotai sugebėjo kryžių tiksliai įstatyti į jam paruoštą vietą. Stebėti šio įvykio ant piliakalnio suplūdo gausybė žmonių."

Kryžius buvo pašventintas didžiųjų Šv. Onos atlaidų metu. Ta proga surengtos neeilinės iškilmės, nes Atgimimo pradžioje žmonės išgyveno gilius patriotinius ir religinius jausmus. Žmonės ant Pakalnių piliakalnio plūste plūsdavo, ant jo fotografuotis pradėjo važiuoti vestuvininkai.

Prabėgus keleriems metams kryžius ant Pakalnių piliakalnio pamažu pradėjo svirti į šoną. Kažkas buvo padaryta ne iki galo, todėl pagrindas, ant kurio buvo įtvirtintas kryžius, pradėjo pūti. Restauruoti kryžiui būtų prireikę apie 40 tūkst. litų, todėl kryžių, tik daug žemesnį, nudrožė tautodailininkas Pranas Kaziūnas. „1998 metais senasis kryžius buvo nugriautas, supjaustytas, sudegintas ir paaukotas dievams, – sakė M. Dabulskienė. – Antrą kartą kryžius atstatytas 1999 metais."

Skambėjo „Tautiška giesmė"
2017 metais per Mindaugo karūnavimo dieną startavo pirmasis šimtmetį besirengusios minėti Lietuvos šventinis renginys, pakvietęs žmones giedoti „Tautišką giesmę" ant 100 piliakalnių. Pakalniškiai didžiuojasi, kad vienu piliakalnių per šventę buvo pasirinktas Pakalnių piliakalnis. „Tai buvo istorinė diena, nes Leliūnų seniūnijos, kuriai mes priklausome, žmonės Liepos 6-ąją „Tautišką giesmę" giedojo ne tik ant Pakalnių, bet ir Norkūnų piliakalnio. Mūsų piliakalnis buvo seniai tiek bematęs žmonių, jie susirinko iš visų apylinkių, net autobusu atvežė", – maloniomis šventės akimirkomis dalijosi M. Dabulskienė.

„100 Lietuvos piliakalnių" akcijos proga pakalniškės piliakalnį papuošė floristiniu lauko ir darželių gėlių vainiku. Iš pradžių buvo galvota artėjančio Lietuvos šimtmečio proga nupinti 100 vainikų ir jais papuošti piliakalnį, bet nuspręsta, kad juos nupinti bus sudėtinga.

Gyveno piliakalnio papėdėje
Pakalniuose sutikta Kazimirina Andrijauskienė pasakojo vasarą ne tik kartu su namiškiais dažnai ateinanti pasivaikščioti ant Pakalnių piliakalnio, bet ir savo svečiams jį parodanti, neužmirštanti jų nuvesti ir prie 19 metrų aukščio Pakalnių ąžuolo. „Užkopus ant piliakalnio visada aplanko malonus ir geras jausmas, ne visi juk turi tokį vaizdingą piliakalnį, – džiaugėsi K. Andrijauskienė. – Stovėdama ant piliakalnio visada pasidžiaugiu iš tolo šviečiančiais Leliūnų bažnyčios bokštais."

K. Andrijauskienei į atmintį įsirėžė vaizdai, kai 1989 metais ant piliakalnio malūnsparniais buvo atskraidintas kryžius. Apie tai buvo iš anksto visiems pranešta, todėl susirinko minios žmonių. Moteris neeilinio reginio pažiūrėti atėjo su visa savo šeima. Ją, kaip ir visus, veikė pakili prasidėjusio Atgimimo nuotaika.

Pakalnių piliakalnio papėdėje yra Kūdrės vienkiemis. Savo jaunystėje kartu su tėvais jame gyveno Danutė Kanišauskienė. „Kai apsigyvenom vienkiemyje, man buvo 13 metų. Po piliakalnį lakstydavau viena, visus krūmus išlandžiodavau, dabar viena čia vaikščioti bijočiau, – prisipažino D. Kanišauskienė. – Užlipti ant piliakalnio man patikdavo dėl to, kad nuo jo labai toli matydavosi, atsiverdavo gražūs vaizdai. Nors esu girdėjusi, kad ten kartais vaidenasi, man nepasivaideno nė karto. Vėliau mano tėvai vienkiemį pardavė. Jį nupirkę miestiečiai Kūdrėje pasirodo tik vasaromis."

Pakalnių pakraštyje su šeima gyvenanti ir per savo namo langus piliakalnį matanti D. Kanišauskienė ant jo užkopti nebegali dėl skaudančių kojų. Moteris sakė, kad vasaromis ant piliakalnio žmonių netrūksta. Ant jo nusifotografuoti atvažiuoja vestuvininkai, mokslo metų pabaigoje autobusais į ekskursiją atvažiuoja mokiniai.

Palaidoti partizanai
Ant piliakalnio iki šių dienų išliko keturių čia palaidotų partizanų, kurie amžinojo poilsio atgulė 1945 metais, palaikai. Trys partizanai palaidoti netoli medinio kryžiaus. Piliakalnio šlaituose anksčiau buvo palaidota ir daugiau pokario metais žuvusių kovotojų už Lietuvos laisvę, tačiau jų palaikus artimieji prasidėjus Atgimimui iškasė ir perlaidojo kapinėse.

„Sovietmečiu partizanų kapus ant piliakalnio sekmadieniais po šv. Mišių Pakalnių bažnyčioje lankydavo merginos patriotės. Jos puošdavo kapus gėlėmis. Ką gali žinoti, gal už tai ir nukentėjo, bet to mes nežinome", – pasakojo M. Dabulskienė.

Kasinėjimai
1836 metais Pakalnių piliakalnio aikštelės pakraščius kasinėjo archeologas, kraštotyrininkas (gim. 1796 m. Jasonyse) Pranciškus Vilčinskis. Jis rado trikampę geležį su įrašais, smulkių monetų, žalvarinius žąslus. 1970 metais piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos instituto darbuotojai.

1989 metais archeologas dr. Gintautas Zabiela aikštelės centrinėje dalyje, atstatomo kryžiaus vietoje, ištyrė 16 kv. m dydžio plotą. Ištirtame plote archeologas aptiko iki 35 cm storio kultūrinį sluoksnį su stulpavietėmis, židiniu, brūkšniuotosios, lygiosios ir grublėtosios keramikos, gyvulių kaulų.

1991 metais piliakalnio pietinėje ir rytinėje papėdėse platinamo kelio vietoje, vadovaujant dr. G. Zabielai, Lietuvos istorijos instituto archeologai iškasė 20 perkasų (bendras plotas 15 kv. m), po 30–105 cm storio nuo šlaitų užslinkusiais sluoksniais rado papėdės gyvenvietės kultūrinį sluoksnį. Manoma, kad pietinėje piliakalnio papėdėje gyvenvietė užėmė apie 250x30 m dydžio plotą, esantį aukštumėlėje tarp piliakalnio ir šlapių pievų.

Autorės ir Vytauto Ridiko nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Oninės pakvietė gėrybių rinkimui

    Jau nuo seno šv. Ona lietuvių tautosakoje tituluojama duonos ponia, nes šiuo metu – pats vasaros dosnumas: sode prisirpsta vyšnios, prinoksta ankstyvosios kriaušės, kai kas ragauja ir vasarinius obuolius, jau galima pasikasti šviežių bulvių, o svarbiausia – jau subrendo javai – rugiapjūtė čia pat! Bus duonelės. O prieš pradedant derliaus nuėmimo darbus, pasak pakalniškių, jau 20 kartą šventusių Onines, reikia gerai pasilinksminti, nes, anot jų, kaip sušoksim, toks ir derlius bus. O kad visi darbai kaip iš pypkės eitųsi, Pakalnių krašto bendruomenė, talkinant Leliūnų seniūnijai, surengė Oninių šventę ne tik duonai pagarbinti, kūlėjus ir žemdirbius pašlovinti, bet ir smagiai pasibūti, kaimyniškai pasivaišinti.
    Šakotį kepė Onutės. Kad vaišės būtų dar skanesnės, į pagalbą vienas iš šios šventės pagrindinių rėmėjų bendrovės „Utenos melioracija" generalinis direktorius Liuonius Purvinis pasikvietė „Romnesos" šakočių kepėjus su visa įranga. Juk „Romnesa" šių metų birželio mėnesį nosį nušluostė ne tik ilgamečiams rekordo turėtojams švedams, bet ir prancūzams.

  • Pakalnių skyriaus ikimokyklinukai surengė padėkos vakarą

    Nepastebimai praskriejo dar vieni mokslo metai: praėjusią savaitę visi Utenos Rapolo Šaltenio progimnazijos Pakalnių skyriaus ikimokyklinukai, tėveliai, seneliai ir svečiai susirinko šeimos šventę, kurioje vaikai surengė padėkos koncertą savo šeimos nariams bei atsisveikino su būsimais pirmokėliais.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1548
Vakar apsilankė:11506
Šią savaitę apsilankė:21999
Šį mėnesį apsilankė:178646
Viso (nuo 2015-02-16):8569790
Šiuo metu naršo:
98
2018-06-20
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!