Minčių kūrybai dovanoja gamta

Medžio drožyba – tai senas amatas, apimantis meninių dirbinių iš medienos gamybą. Daugiausia iš lapuočių naudojama mediena turi būti ne tik patvari, bet ir lengvai apdirbama. Dabartiniai medžio drožėjai pasitelkia ir savo fantaziją: savo kūrinius papuošia meniškais raižiniais ar išdegina ornamentus, gamtos detales.

Prieš kurį laiką visai šalia miesto, o neseniai praplėtus jo ribas jau mieste gyvenantis Tadas Gurkšnys mėgsta vaikščioti su fotoaparatu aplink savo namus ir užfiksuoti gražiausius gamtos motyvus, kuriuos labai profesionaliai perkelia į savo dirbinius. Išėjęs į užtarnautą poilsį ir mėgaudamasis gyvenimu savo statytuose namuose, T. Gurkšnys per kelis metus sukaupė nemažą savo medžio dirbinių kolekciją, ne kartą artimuosius ar draugus nudžiugino neįprastais mediniais indais.

Kaip jūsų gyvenime atsirado medžio drožyba?

Visai neseniai. Pernai pradėjau pjaustyti ar drožinėti medines lentutes, o prieš Kalėdas nusipirkau kompiuterį, kuriame ieškojau įvairios informacijos. Pamaniau, kodėl gi nepabandžius ir man. Pirmieji dirbiniai buvo primityvūs, o vėliau, kaip man atrodo, jie tobulėjo. Medžiagų toli ieškoti nereikia: jei lieka koks nereikalingas lentgalys, jis keliauja į dirbtuvėles ir ten virsta, tarkim, paveiksliuku.
Kai lankiau mokyklą, ypač gerai sekėsi piešti. Ant drobės flomasteriais esu nupiešęs paveikslėlių, tačiau jų nebuvo daug. Dar pernai buvau susigundęs prisiminti piešimą ant drobės, tačiau tam daugiau ir nebeskyriau laiko. Įnikau į medžio drožybą, tad kitiems maloniems užsiėmimams paprasčiausiai lieka mažai laiko.

Jūsų talentas atsiskleidžia ir kuriant eiles. Esate kūrybos žmogus?

Anksčiau dirbau Utenos gelžbetonio gamykloje, kur tekdavo ragauti įvairiausių darbų, mat buvo šeima, augo vaikai, reikėjo pinigų ar anais laikais norėjosi gauti butą. Tačiau sunkioji pramonė neatėmė galimybės pasinerti į kūrybą.
Kūriau eilėraščius, kuriuos tvarkingai surašiau į storą sąsiuvinį. Čia sudėjau ir savo gyvenimo biografiją. Dalį eilėraščių skyriau savo gimtinei Gaidžiams, sirgusiai ir ligoninėje gulėjusiai savo sesei, žmonai. Nemažai eilėraščių sugulė ir į knygelę, kurią pasiruošiau eidamas piršliauti, tačiau vėliau ją paskolinau ir taip daugiau nebemačiau. Pirmasis mano eilėraštis gimė 1976 metais, kai gulėjau ligoninėje. Dar nemanau, kad pribrendau tam, jog galėčiau išleisti savo kūrybos knygą.
Malonu savo prisiminimais pasinerti į praeitį, užklysti į gimtinės laukus, prisiminti artimiausius žmones. Sakoma, mylėk paukštį, gėlę ir žmogų, galbūt ir pats būsi neblogas.

Minėjote, kad šiuo metu daugiausia dėmesio skiriate medžio drožybai. Kodėl?

Būna tokių dienų, kad nieko nesinori veikti, tad tokią dieną nereikia kalbinti medžio, mat tikrai nieko nepavyks. Tuomet geriausia pasiimti fotoaparatą ir išeiti į gamtą: užfiksavęs norimą vaizdą jį vėliau perkeliu į medinės lentelės, kuri virta savotišku kūriniu.
Drožti labiausiai tinka lapuočių mediena, mat spygliuočiai turi savotišką kvapą. Liepa, obelis, kriaušė, ąžuolas ar uosis – tam puikiausiai tinka. Visų pirma ant lentos nusibraižau norimą formą ir dar pridedu vieną kitą etnografinį akcentą. Pirmuosius dirbinius pasigaminau nedidelius – tai buvo medinės lėkštelės, dubenėliai. Jie puikiai tinka ne tik papuošti namų interjerą, bet ir labai praktiški. Tinka sukrauti įvairiausius užkandžius, kuriais galima pavaišinti vasarą pavėsinėje susėdusius svečius. Tai labai natūralu ir originalu. Pagaminęs lėkštes ar dubenius, juos ištepu alyvuogių arba rapsų aliejumi. Tačiau visiems, kurie įsigyja mano dirbinius, primenu, kad į medinius indus negalima dėti mišrainių, kurios gali juos sutepti.

Jūsų rankose gimsta labai skirtingų formų ir neįprasto grožio drožiniai?

Pirmieji mano dirbiniai buvo primityvesni nei dabartiniai. Labai daug įvairiausių indų nebeturiu, mat esu dovanojęs kitiems. Pamažu įgudo ranka, tad ir darbai tapo tobulesni, įvairesnių formų. Kažkada radau niekam nereikalingą ąžuolinę pliauską, kuri virto puikiu padėkliuku riešutams. Net ir jeigu labai norėtųsi padaryti vienodą darbą, tikrai nepavyks.
Kiti medžio drožėjai turi frezas, dirba pagal užsakymus, tad jie gali pagaminti ir vienodus dirbinius. Tačiau aš vienodų darbų nedarau.
Mano kūriniai iš kitų išsiskiria ne tik formomis, bet ir puošyba: išdeginu įvairius raštus arba drožinėju. Žodžiu, nė vienos pliauskos neišmetu į krosnį – visas panaudoju drožybai.
Aš savęs ieškau per naujoves: norisi išbandyti tai, ko anksčiau nesu daręs. Taip pat niekada nesidairau į kitų medžio drožėjų gaminius, mat nesinori atkartoti idėjų.

Ar esate gamtos vaikas?

Taip, esu augęs tarp kalvų ir ežerų. Nors iš pradžių gyvenome mieste, mintys visuomet sukdavosi apie kaimą, kuriame ir praleisdavome didžiąją laiko dalį. Vyresnio amžiaus žmonės vis dažniau mintimis nuklysta į praeitį, jiems nebeįdomu tampa žiūrėti televizorių ar bastytis po parduotuves. Lygiai taip nutiko ir man. Norisi ramybės, ir viskas. Kartais taip gera nuklysti į vietines apylinkes ir grožėtis gamta. Man gera būti joje…

Jūs esate ne tik nagingas žmogus, bet ir kolekcininkas?

Turiu nedidelį sendaikčių muziejuką. Prie namų esantis pastatėlis, kuriame anksčiau buvo laikomos, avys, puikiai tam tiko. Jį pertvėriau padalindamas per pusę, tad atsirado vietos ir muziejui, ir dirbtuvėlėms. Buityje naudotus sendaikčius, kurių dalį pats radau, o kitus padovanojo draugai, pažįstamieji, kaimynai, tvarkingai sukroviau. Kai ateina jaunimas, mes jiems parodome, kaip vienokiais ar kitokiais daiktais senovėje žmonės naudodavosi. Mat šiais laikais jaunoji karta daug ko nebežino.

Ar dalyvaujate parodose?

Nedalyvauju. Matyt, tam dar nesubrendęs. Manu, kad man dar yra kur patobulėti ir nesinori nuvilti parodų lankytojų. Išauš pavasaris, atsiras daugiau dirbinių, o tuomet galbūt bus galima ir apie parodą pagalvoti.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}wI70eZ54ak8&feature{/youtube}

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas