2016 gegužės 31, Antradienis 11:16

Elena Kiškienė: „Svarbiausia ne tobulinti, o išlaikyti tradicijas“

Elena Kiškienė: „Svarbiausia ne tobulinti, o išlaikyti tradicijas“
  • Lina NARČIENĖ
  • 5 foto, video
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Utenoje gyvenanti tautinių juostų pynėja Elena Kiškienė tęsia šeimos tradicijas ir prisipažįsta iš mamos paveldėjusi meilę rankdarbiams. Anais laikais, kai Elena dar buvusi nedidelė mergaitė, kaimo, kuriame ji gyveno kartu su savo tėvais, žmonės juokaudavo: esą Elenos mama ant pečiaus laikydavusi aitvarą, kuris visus darbus nudirbdavęs. Mat daugelis rankdarbių auksarankės moters rankose pavirsdavo tikrais meno kūriniais.

Šiandien Elenai išties galima pavydėti kruopštumo ir kantrybės, kurios niekad nepritrūksta mezgant riešines arba pinant tautines juostas – jomis juosi šios moters vadovaujamo folkloro ansamblio „Kupolytė" moterys ir mažieji atlikėjai.

Kodėl susidomėjote tautinių juostų pynimu? Papasakokite apie pradžių pradžią.

Buvau gal 10-11 metų, kai pradėjau austi juostas. Anais laikais mano mama ausdavo tautines juosteles, kurias vyrai pasirišdavo vietoj kaklaraiščių. Tai buvo apie 1965 metus. Tačiau pinti pradėjau gerokai vėliau – apie 1996 metus, kuomet susikūrė folkloro ansamblis „Kupolytė" ir prie tautinių kostiumų reikėjo juostų. Man pasirodė, kad tos juostos labai brangios, todėl mes neįstengėme jų nusipirkti. Tais laikais folkloro ansambliai dar tik pamažu kūrėsi, o tautinių juostų juk reikėjo. Maždaug prieš 20 metų nusistovėjo tam tikri reikalavimai tautiniam kostiumui – aukštaičiai turėjo rištis ne bet kokias, o aukštaitiškas juostas. Pradėjau domėtis, kokios gi tos aukštaitiškos juostos.
Teko atsisakyti idėjos pirkti brangiai kainuojančias tautines juostas, tad ėmiausi darbo aš pati.
Tiesa, nupinti pirmosios juostos nepasisekė. Tačiau nenuleidau rankų: domėjausi juostų ornamentika, mugėse Vilniuje juostų pynėjų ne kartą klausiau, kaip pinamos juostos. Bet juk argi pakanka aiškinimo? Kartą atsitiktinai į rankas pateko Astos Vandytės knyga „Pintinės juostos", kurioje viskas buvo aiškiai pademonstruota. Iš pradžių išmokau pinti šiek tiek primityvesnes, o kiek vėliau ir sudėtingesnes juostas. Turiu užsispyrimo: ko labai noriu, tą ir pasiekiu. Žinoma, jei tai įmanoma. Savo gyvenime teko daug ką pasiekti per jėgą, tiksliau sakant, įdedant daug darbo ir kantrybės. Tai nebuvo išbandymas, o natūralus procesas.

Kokius siūlus naudojate tautinėms juostoms pinti?

Vilnonius. Anksčiau tam naudodavo vilnonius ir namie dažytus siūlus, o dabar tokių siūlų tiesiog sunku gauti, o jei ir yra, kainos ypač didelė. Juk už autentiškumą ir natūralumą reikia brangiai mokėti.

Kokia pintų juostų istorija ir reikšmė mūsų krašto kultūrai?

Vytauto Didžiojo universitete baigiau etnologijos studijas, rašiau darbus ir tuo labai domėjausi. Anksčiau visos juostos turėjo apeiginę prasmę ritualuose, į plačias juostas vyniodavo kūdikius, jaunamartė veždavosi juostų į būsimo vyro namus, jas, kaip auką dėdavo ant šulinio, pečiaus ir juostomis buvo nuleidžiamas karstas į duobę. Per spalvinę juostų gamą buvo galima kitiems perduoti savo mintis ir jausmus. Tarkim, kas moka skaityti juostų raštus, galima išskaityti įvairius simbolius – saulutes, žalčiukus, kryželius, eglutes...
Aukštaitiškoms juostoms būdingas spalvų žaismas: spalvingai „išdėlioti" rombai, trikampėliai, tačiau čia nerastume jokių simbolių. Aukštaičių pintoms juostoms tai nebūdinga.
Daugelį kartų esu bendravusi su juostų pynėjomis: garsia mūsų krašto pynėja Elena Krivičiene, Rimute Vitaite iš Zarasų, Lina Viliene iš Panevėžio. Iš jų esu daug ko išmokusi: galbūt ne vien tik pinti juostas, bet ir kitokio požiūrio į folklorą, tautinio kostiumo vilkėjimą. Geru žodžiu galima paminėti Rimutę Vitaitę, kuri išaudė daugybę audeklų tautiniams kostiumams, nupynė šimtus aukštaitiškų juostų. Ši moteris į atliekamo darbo procesą žiūri ypač kūrybiškai, o dirbinius nuolat tobulina.
Linai Vilienei reikėtų pavydėti kruopštumo ir savotiško požiūrio į tautinį kostiumą, kuris ant kūno turi atrodyti, pasak, jos, kaip „ladas".

Kaip per daugelį metų tobulėjo pintos juostos?

Išties juostos netobulėjo. Juostų pynėjų meistrų buvo ir anksčiau, jų yra ir dabar. Norint išlaikyti tradiciją, svarbiausia ne patobulinti, o išlaikyti tai, kas jau yra.
Labai svarbūs juostų išmatavimai. Moterims skirta tautinė juosta negali būti platesnė nei 6 cm, nors ne kartą tenka pastebėti, kad ansambliuose moterys juosi platesnėmis juostomis, kuriose geriau atsispindi ornamentai. Taip pat svarbu, kad juosta nebūtų ilgesnė už prijuostę ir išlaikytų spalvinę gamą.
Aukštaitiškose juostose nuo seno dominavo pagrindinės – raudonos ir žalios – spalvos, kurios derinamos su geltonomis, baltomis, juodomis, mėlynomis ar violetinėmis spalvomis.

Ar tautinių juostų pynimo tradicijas perduodate jaunimui?

Jaunieji uteniškiai turi noro išmokti pinti juostas. Ir „Kupolytės" vaikai yra bandę pinti jas. Užsidegimas ypač didelis, tačiau daugeliui noras išgaruoja vos pamačius, kiek reikia įdėti darbo ir pastangų. Anksčiau pinti juostų vaikus mokydavau J. ir M. Sinių vaikų bibliotekoje, Visagine vykusiose vaikų folkloro stovyklose. Iš pradžių patarčiau išmokti nusipinti juostelę knygai, o tik vėliau reikėtų imtis ir didesnio darbo. Tam reikia labai didelio kruopštumo.

Ar nekyla minčių Utenoje įkurti nedidelę studiją, kurioje galėtumėte mokyti vaikus šio senojo lietuviško amato?

Ne, nes tam yra tradicinių amatų centras „Svirnas", kur vyksta labai gražios edukacinės veiklos. „Svirne" esu turėjusi edukacinių užsiėmimų – tautinių juostų pynimo paslapčių mokėsi moterys ir merginos. Tai nėra sudėtingas darbas, todėl suaugusiems perprasti darbo techniką nėra sunku.

Papasakokite, kaip vyksta tautinės juostos pynimo procesas?

Visų pirma pasidedu siūlų kamuoliukus ir derinu spalvas. O visa tai priklauso nuo nuotaikos, oro ir metų laiko. Pastebėjau, kad jeigu mano nuotaika prastesnė, atsirenku daugiau tamsesnių spalvų siūlų. Tarp spalvų ir atspalvių turi išlikti pusiausvyra. Išmatavusi siūlų ilgį, karpau juos – siūlų reikia nemažai ir storų – vilnonių ar pusvilnonių. Siūlus užmetu ant pagaliuko, kurį stipriai pritvirtinu prie kokių nors baldų, pvz. kėdės. Tačiau siūlų rišimas užima išties nemažai laiko. Visam darbui reikia rankų miklumo ir, žinoma, begalinės kantrybės. Mat per 1–2 valandas pradeda skaudėti sprandą, nuolat pakeltas rankas ir darbą tenka laikinai palikti. Per vieną valandą nupinu maždaug apie 10 cm juostos.

Ar svarbios pintos tautinės juostos lietuviui šiandien?

Manau, kad šiandien jos turi vieną paskirtį – sujuosti tautinį kostiumą. Be to, vertinamos kaip suvenyras, nors aukštaičiai šių juostų paprastai nedovanoja. Būtų labai smagu, jei merginos susidomėtų aukštaitiškomis juostomis ir jas išradingai taikytų prie papuošalų, susijuostų lininę suknutę ir persirištų plaukus.

Kokių vidinių savybių reikia tautinių juostų pynėjui?

Galbūt šiek tiek matematikos, mat reikalingas erdvinis mąstymas. Jei to trūksta, paprasčiausiai sudėtinga perprasti pynimo techniką. Svarbus ir amžius: jei tautinių juostų pinti mokosi maži vaikai, jiems sudėtinga ir sunku įsisavinti darbo procesą.
Geriausia šio amato mokytis paauglystėje – tai tinkamiausias laiko tarpas.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Utenos krašto kūrėjas Pranas Savickas

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su profesionaliu drožėju antalieptiškiu Pranu Savicku. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiam kūrėjui iki balandžio 8 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Anykštėną pakerėjo „kietasis“ menas

    Pačioje gražiausioje Anykščių vietoje, šalia pušyno, gyvenantis ir save vadinantis metalo plastiku Rimantas Tuskenis – kuklus menininkas, kaip jis pats sako, nemėgstantis nei girtis, nei daug pasakoti apie savo kūrybą. Tačiau jo darbai daug iškalbesni už patį Rimantą: jo kieme jau puikuojasi užsakytas angelas, nuo lietaus prisidengęs metaliniu skėčiu. Kiti darbai iškeliavo į draugo sodybą prie Rubikių ežero, mat ten esą daugiau erdvės ir jie puikiai dera žavingoje aplinkoje.

  • Utenos krašto kūrėjas Rimantas Tuskenis

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su metalo plastiku Rimantu Tuskeniu. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiam kūrėjui iki rugpjūčio 25 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Ilgametį pedagogą kurti paskatino buvęs mokinys

    Bemaž 40 metų Saldutiškyje gyvenantis Lionis Gaižauskas dar būdamas visai mažas prisijaukino medį, tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad ilgus metus dirbo su gerokai šaltesne medžiaga – metalu. Beveik ketvirtį amžiaus mokyklos duris varstęs pedagogas atskleidė, kad imtis kūrybinės veiklos – iš medžio gaminti kibirus, kubilus, skrynias, stalus, taburetes ir kt. – jį paskatino buvęs mokinys.

  • A. Araminienė puošiasi pačios austais tautiniais drabužiais

    Savitos kūrybos menininkė, audėja, medžio drožėja, tapytoja, muzikantė, audėja – daugybės amatų meistre tituluojama tautodailininkė Anelė Araminienė sakė visko išmokusi todėl, kad visą gyvenimą norėjusi užsiimti įdomia veikla. Ir dabar jai netrūksta energijos, todėl neseniai iš kieme stovėjusios didžiulės medžio kaladės išdrožė Trolį, o laisvalaikiu prisėda prie audimo staklių.

  • Utenos krašto kūrėja Anelė Araminienė

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su audėja Anele Araminiene. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiai kūrėjai iki gegužės 26 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Moters talentas kurti šiaudinius sodus slypi genuose

    Šiaudų sodai – tai iš suvertų ant siūlo šiaudelių surištas papuošalas, kuris kabinamas virš vestuvinio stalo. Sugrįžę iš jungtuvių vestuvininkai rasdavo stalą apsėstą persirengėliais, todėl pabroliai turėdavo vietas „išpirkti" sodu. Šis paprotys buvo paplitęs visoje Lietuvoje, bet ilgiausiai išsilaikė Aukštaitijoje.
    Tokie sodai buvo kabinami virš stalo, o stalas yra sakralinė vieta, kur susirenka visa šeima. Senovėje į javo šiaudą žiūrėjo kaip į žmogaus kūną, šiaudas „išnešioja" varpą, grūdą, o javai simbolizuoja nenutrūkstamą gyvybę: jie vėl bus pasėti, vėl tęs rugio gyvenimą. Anksčiau taip pat tikėta, kad šiaudų sodai saugo namus nuo nelaimių ir atneša sėkmę.
    Daugiau nei 10 metų sodų rišimu užsiimanti ir Zarasų mieste gyvenanti Zofija Maculevičienė, kurianti šedevrus iš šiaudų, yra pakerėta jų grožio ir tikina, kad šis užsiėmimas jai teikia malonumą ir neapsakomą džiaugsmą.

  • Inkilų meistras mėgaujasi sparnuočių kaimynyste

    Antalieptėje gyvenančio medžio drožėjo Zenono Striškos kieme – tikras paukščių rojus. Čia savais balsais pavasarį pasitinka nuo mažens gamtą mylinčio antalieptiškio meile ir rūpesčiu globiami žvirbliai, karklažvirbliai, naminiai žvirbliai, zylės, margasparnės musinukės, pilkosios musinukės, kielės, dagiliai, dūminė raudonuodegė ir kregždės. Kiekvienas paukštis turi savo buveinę – Zenono rankomis skobti ir įmantriai papuošti inkilai puošia kiemą, o sparnuočių melodijos teikia nepakartojamo džiaugsmo.

    Portalo udiena.lt žurnalistai pravėrė medžio drožėjo dirbtuvėlių duris...

  • Utenos krašto kūrėja Zofija Maculevičienė

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su Zarasuose gyvenančia šiaudinių sodų rišėja Zofija Maculevičiene. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiai kūrėjai iki gegužės 13 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Utenos krašto kūrėjas Zenonas Striška

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su Antalieptėje (Zarasų r.) gyvenančiu medžio drožėju Zenonu Striška. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiam kūrėjui iki gegužės 8 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:103
Vakar apsilankė:3791
Šią savaitę apsilankė:11980
Šį mėnesį apsilankė:79016
Viso (nuo 2015-02-16):9011960
Šiuo metu naršo:
14
2018-09-20
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!