Aušros Gutauskienės lėlės – žavios būtybės, tarsi nužengusios iš praeities
2020 gegužės 11, Pirmadienis 10:01

Aušros Gutauskienės lėlės – žavios būtybės, tarsi nužengusios iš praeities

Aušros Gutauskienės lėlės – žavios būtybės, tarsi nužengusios iš praeities
  • Lina NARČIENĖ
  • 27 foto, video
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Du dešimtmečius kultūriniame gyvenime aktyviai dirbanti ir kartu su savo vyru Edmundu vadovaujanti jųdviejų įkurtai vaikų popmuzikos grupei „Aušra“, pakalniškė Aušra Gutauskienė be aktyvaus darbo kultūriniame gyvenime randa laisvalaikio akimirkų ir sau. Didžiausias jos pomėgis – lėlių siuvimas. Iš pradžių moteris susidomėjo lėlėmis iš modelino, tačiau šis procesas jos nesužavėjo. Kaip prisipažino pašnekovė, artimesnis širdžiai buvo medžiaginių lėlių kūrimas. Šiandien ji neįsivaizduoja savo gyvenimo be jų: atradusi laisvą minutę sėdasi prie siuvimo mašinos, derina medžiagų spalvas, įvairiausias smulkias detales. Po ilgo ir kruopštaus darbo šiuose kūriniuose jai labiausiai patinka atrasti šių žavių būtybių emocijas: anksčiau jos būdavo rimtos, susimąsčiusios, dabar – jos besišypsančios ir valiūkiškos.

Esate žinoma kaip lėlių kūrėja. Kada susidraugavote su jomis?

Aš, kaip ir kiekviena mergaitė, su lėlėmis susidraugavau dar vaikystėje. Lėles dar kartą atradau būdama kokių 14–15 metų. Tąkart buvo labai įdomu tarybines plastmasines lėles aprengti. Dar vaikystėje pradėjau joms siūti poniškas sukneles, skrybėlaites. Juk anksčiau nebuvo tokių lėlyčių, kurios turėtų džinsus ar siuvinėtus marškinėlius. Gaila, kad jos neišliko iki šių dienų, mat paprasčiausiai sužaidė mano mažesnė sesė, dažnai atvažiuodavusi pusseserė iš Vilniaus.
Siūti pradėjau maždaug 16 metų. Turėjau tokį rinkinį su lėlių siuvimo iškarpomis. Man labai įdomu būdavo siūti ne tik lėlytes drabužėlius, bet ir kitus minkštus žaisliukus. Paskui visa tai pamiršau, nes mokiausi, vėliau gimė vaikas. Pomėgį užgožė šeimos rūpesčiai.
Prisimenu, kaip kartą gulėdama ligoninėje pamačiau mergaitę, mezgančią lėlėms drabužėlius. Tada ir man taip rūpėjo pabandyti, bet buvau maža ir dar neturėjau įgūdžių.

Iš kur atsirado polinkis kurti?

Mano mama nebuvo linkusi kurti, tačiau galbūt paveldėjau iš savo močiutės. Tačiau jos nesu mačiusi: tuomet, kai gimiau, jos jau nebebuvo šioje žemėj. Iš artimųjų pasakojimų žinau, kad ji buvo puiki audėja, siuvinėjo staltieses, užuolaidas, kaimo žmonėms siuvo drabužius. O štai mano tėtis buvo stalius: gamino langus, duris...
Utenos kolegijoje baigiau specialybę, susijusią su siuvimo technologijomis. Vėliau baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą, todėl Utenoje įgyta specialybė buvo šiek tiek primiršta. Ją iš naujo vėl atradau 2013 metais. Kadangi mano vyresnėlis Andrius buvo paaugęs, atsirado daugiau laiko, tad savyje pradėjau ieškoti kūrybiškumo pradų. Kartą internete pamačiau iš modelino lipdytas lėles: jos buvo tokios įdomios. Susižavėjusi ėmiau jas lipdyti. Iš pradžių nulipdžiau tris lėles, tačiau tas lipdymo procesas nebuvo prie širdies. Ieškodama internete naujų idėjų, pastebėjau, kad lėles galima ne tik lipdyti, bet ir siūti. Dabar ir Rusijoje labai populiaru tokias lėles siūti. Puikiai moku rusų kalbą, tad rusiškuose portaluose radau labai daug idėjų, pamokų. Kūrėjos mielai dalijosi visomis idėjomis ir darbo procesu.
Iš pradžių pasiuvau vieną kitą lėlę. Aišku, jos nepavyko. Po kelių bandymų ne tik mokiausi, bet ir stebėjau, kad jos pamažu tobulėja. Kadangi siūti mokėjau, siuvimo pradmenų mokytis bei susidraugauti su siuvimo mašina nereikėjo. Pirmųjų lėlių veideliai buvo plokšti, o akys labai didelės. Pamažu mano lėlės įgaudavo vis kitokią išvaizdą, ėmė lankstytis kojos, rankos.

Viena sukurtų lėlių – tarybine uniforma vilkinti lėlytė? Ar sukurti tokią lėlę turėjo nostalgija Jūsų pačios mokykliniams laikams?

Idėja pasiūti šią lėlę kilo tuomet, kai uždarė Pakalnių mokyklą. Daugelis mokytojų sumanė sukurti mini spektaklį apie mokyklą. Visos apsirengėme tarybinėmis uniformomis, apvilkome netgi valytojas. O virėjos šiai progai rado net metalinius indus. Juk ir pati mokykla anuomet buvo nerenovuota, tad aplinka atitiko mūsų sumanymą. Nors šventė buvo liūdna, mes ją pavertėme į visai įdomią ir nuotaikingą.
Grįžus namo man kilo idėja pasisiūti tokią lėlę. Taip įprasminau savo vaikystę ir jaunystę.

Papasakokite, kaip gimsta lėlė?

Visų pirma pats darbo procesas prasideda nuo idėjos. Idėjų, žinoma, ieškau kiekvieną dieną. Štai Utenos kultūros centre buvo baubų šventė. Po šios šventės mano mažoji dukrelė užsimanė raganiukės.
Visas lėlės gaminimo procesas yra sudėtingas. Sunkiausia yra surinkti visas medžiagas, kurias kaupiu nuolat, ne vienerius metus. Jų reikia labai daug, o daug ko Lietuvoje net nėra. Plaukus bei specialų trikotažą, skirtą Valdorfo lėlėms siūti, siunčiuosi iš kitų šalių. Iš pradžių naudodavau sintetinius plaukus, o dabar man norisi naudoti natūralius. Tenka atsisiųsti moheros – tai natūrali ožkų vilna. Darbo išties laukia nemažai: vilną reikia iššukuoti, surišti, išbalinti, nuriebalinti, taip pat nudažyti plaukų dažais.
Man pati įdomiausia lėlės gaminimo dalis – veiduko formavimas. Pavyzdžiui, veidelį, visą jo formą, veliu iš vilnos. Smagiausia akimirka – pasižiūrėti, kas išėjo: kaip atsimerkia, kokios jos emocijos... Iš pradžių, kai pradėjau kurti, išeidavo rimtos lėlės, tad gavau pastabų, kad jos liūdnos. Tada nusprendžiau pradėti kurti besišypsančias lėlytes.
Labai smagu aprengti savo sukurtas lėles. Turiu daugybę natūralių medžiagų, įvairiausių raukinukų, juostelių – dėlioju, derinu atspalvius prie plaukų, tad jos prabangesnės, puošnesnės, tarytum atkeliavusios iš praėjusių amžių.
Daugelis Lietuvoje mano, kad šios lėlės yra skirtos žaisti vaikams. Jos nėra skirtos jiems. Tai interjero puošybos dalis. Yra pasitaikę ir tokių pirkėjų, kurie jas įsigyja savo atžaloms krikštynų proga.

Ar domėjotės savo sukurtų lėlių tolimesniu likimu?

Pirmąsias lėles dovanojau draugams, dukrelei Kornelijai kelias atidaviau. Manau, kad daugelis mano sukurtų lėlių apsigyvena lietuvaičių namuose. Nelabai galiu kažką parodyti, nes jų paprasčiausiai beveik neturiu.

Kažkada esate minėjusi, kad svajojate sukurti lėlę Kakę Makę? Ar pavyko įgyvendinti šią idėją?

Vienąkart atsitiko taip: vos spėjau įdėti sukurtos Kakės Makės nuotrauką į internetą, gavau pylos už autorinių teisių pažeidimą. Tačiau šis kūrinys buvo vienetinis ir skirtas mano vaikui. Ją kurti buvo išties labai sudėtinga: medžiagos su langeliais neradau, ilgai mąsčiau, kaip išspręsti šią problemą. Buvo kilusi mintis nuspalvinti medžiagą dažais, bet atsisakiau ir šios minties. Teko imtis skiautinių siuvimo technikos. Siuvinėjau ilgai, bet rezultatu labai džiaugiuosi.
Mano dukrelė šiuo metu labai laukia raganiukės, tad artimiausiu metu teks imtis šio darbo. Turiu planų pasiūti didesnę lėlę, nes iki šiol jos būdavo maždaug 43 cm ilgio. Nepalieku svajonės pasiūti daugiau lėlių ir rudenį sudalyvauti lėlių parodoje, kuri vyksta Vilniuje. Mano manymu, Lietuvoje siūtos lėlės kol kas dar nėra labai populiarios.

Ar lėlės puošia Jūsų namus?

Taip, iki parodos jos čia puikavosi. Buvo šovusi mintis kai kurias įdėti į dėžutes ir išsaugoti kaip pirmąsias atminčiai. Tačiau daugelis jų iškeliauja į kitus namučius ir juos papuošia.

Vytauto Ridiko ir Aušros Gutauskienės asmeninio archyvo nuotr.,
Vytauto Ridiko video

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Rankų darbo lėlės – puiki dovana ir daug šiltų emocijų

    Gruodžio 8 dieną Ignalinos kultūros ir sporto centre surengta edukacija „Stebuklingas lėlių pasaulis“ su Švenčionių krašto menininke Veronika Garbuliene. Ši popietė buvo puiki proga kelioms valandoms užsimiršti, sugrįžti į vaikystę, pasaką ir pajusti kūrybos džiaugsmą.

  • Kūrėją užbūrė magiškas lėlių pasaulis

    Didmiesčio šurmulį į kaimo ramybę iškeitusi Olė Petrėnienė savo kasdienybę praskaidrina kurdama lėles, kurios į moters pasaulį atkeliavo prieš kelerius metus, kuomet reikėjo pasirūpinti senyvo amžiaus sulaukusia motina. Naujas Olės pomėgis moteriai dovanoja daug džiaugsmo, o kiekviena jos rankose gimusi lėlė – unikali, mat kitos tokios neįmanoma atkartoti.

  • Aušra Gutauskienė – viena iš nedaugelio kūrėjų, siuvančių perkelines lėles

    Utenos kultūros centro Leliūnų skyriaus kultū­rinių renginių organizatorė ir meno vadovė Aušra Gutauskienė, ilgus metus drauge su vyru Edmundu vadovaujanti jųdviejų įkurtai vaikų popmuzikos grupei „Aušra“, laisvalaikiu užsiima Lietuvoje kol kas ne itin populiaru amatu – siuva lėles. Kadaise pedagoge dirbusi moteris sakė, kad iš perkelio pa­siūtos lėlės yra skirtos namams puošti, tačiau su jo­mis galima ir žaisti.

  • Porcelianinės lėlės įsikurs Pačkėnuose

    Neseniai Pačkėnus pasiekė iš Šveicarijos atvežtos porcelianinės lėlės. Kaip žadama, jos įsikurs Pačkėnų kultūros ir laisvalaikio centre.

  • Jaunos moters rankomis sukurtos lėlės jai – kaip vaikai

    Šiais laikais Lietuvoje gausu įvairios srities menininkų. Vieni piešia, kiti mezga ar velia, treti fotografuoja. Atokiame Gimžiškių kaime (Kuktiškių sen.) su šeima gyvenanti ir kurianti amatininkė Edita Kušleikienė, atrodo, puikiai sugeba viską. Ji mielai sutiko „Utenos dienai" papasakoti apie savo kūrybinį kelią.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:394
Vakar apsilankė:11112
Šią savaitę apsilankė:65531
Šį mėnesį apsilankė:344305
Viso (nuo 2015-02-16):13791371
Šiuo metu naršo:
155
2020-05-31
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!