Karklo vytelės paklūsta tik mylinčioms rankoms
2019 spalio 29, Antradienis 10:32

Karklo vytelės paklūsta tik mylinčioms rankoms

Karklo vytelės paklūsta tik mylinčioms rankoms
  • Lina NARČIENĖ
  • 9 foto, video
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Nemėgstančio puikuotis, o dirbančio tyliai ir kantriai vytelio pynėjo Genadijaus Kaminsko rankose gimsta tikri stebuklai. Kad šie stebuklai gimtų, uteniškiui reikėjo nueiti ilgą kūrybinį kelią, ne vieną kartą nusivilti, tačiau meilė šiam darbui buvo pernelyg stipri. „Mano darbai gimsta iš meilės, todėl kiekvienas pintas kūrinys man yra gražus ir ypatingas", – taip apie savo kūrybą kalbėjo uteniškis, kuris tapo profesionaliu vytelių pynėju, o dabar savo amato paslapčių moko kitus.

Su tautodailininku G. Kaminsku kalbėjomės apie kūrybinio kelio pradžią, kuri reikalavo daugybės fizinės ir dvasinės ištvermės, apie išskirtinius užsakymus ir jo pomėgius.

Jūsų kūrybinis kelias prasidėjo seniai ir tam įtakos turėjo viena nutikusi nelaimė. Papasakokite, kaip tai įvyko?

Viskas įvyko labai seniai. Daugiau nei prieš du dešimtmečius patekau į didelę avariją, po kurios nutrūko visas mano gyvenimas. Iki šios nelaimės buvau ypač aktyvus, nesėdėdavau be veiklos, studijavau tuometėje Žemės ūkio akademijoje, tad vos spėjau suktis. Per akimirką pasaulis apvirto aukštyn kojomis, mat visko reikėjo mokytis iš naujo. Įsivaizduokite, kaip būna baisu: juk gyveni sveiko bei darbingo žmogaus gyvenimą ir staiga nieko nebetenki. Tačiau negalėjau nuolat gulėti lovoje. Besigydydamas ir laiką leisdamas namuose pamačiau vieną skelbimą rajoniniame laikraštyje. Darbo birža kvietė mokytis vytelių pynimo. Po penkerių pasyvaus gulėjimo namuose metų sunku buvo kažką pradėti iš naujo, imtis kažkokios veiklos. Tačiau nusprendžiau pabandyti. Tąsyk mūsų susirinko apie 30, bet ne visi atėjo išmokti – kai kuriems rūpėjo Darbo biržos mokami pinigai. Mano tikslas buvo kitoks – troškau kažką išmokti, įgyti amatą. Kursus lankiau kiekvieną dieną ir taip kelis mėnesius iš eilės. Iš pradžių nelabai gerai sekėsi: man pasiūlė pirmuosius nupintus darbus parduoti turguje. Mažiau vykusį dirbinį parduodavau už vieną litą, o už labiau pavykusius uteniškiai ir į turgų užsukę kitų rajonų gyventojai sumokėdavo kiek daugiau. Taip ir pradėjau po truputėlį eiti į priekį. Gaminau ir mažus, ir didelius krepšius ir krepšelius, itin paklausūs buvo bulvėms skirtos pintinės. Pirkėjų stygiumi negalėjau skųstis: nedaug kas gamino juos ir prekiavo, tad konkurentų nebuvo daug.

Ar kurdamas mėgstate improvizuoti?

Taip. Stengiuosi dirbinį padabinti vienu kitu įdomesniu elementu. Tarkim, iš vytelių pindamas didesnę dėžę ją papuošiu gėlytės žiedu ar lapeliu. Kartais ir kitokių vytelių ar vieną kitą šiaudą įmaišau. Kažkokio išskirtinio pinto daikto nė negalėčiau įvardyti: mano kūriniai yra man labai gražūs ir išskirtiniai, nes paprasčiausiai gimę iš meilės šiam darbui.

Ar sunku dirbti su žmonėmis, mokyti juos šio amato?

Nuo šių metų rugsėjo mėnesio ėmiau dirbti su uteniškiais, su kuriais darbas išties malonus. Yra tokių mokinių, kurie vytelių pynimo pradmenis jau turi, tačiau iki šiolei nesiima šio darbo arba padarę ilgoką pertrauką. Šie mokymai jiems teikia visapusės naudos: gali ne tik prisiminti, ką jau yra primiršę, bet ir pabendrauti vieni su kitais. Yra ir labai jaunų mokinių, ir jau nemenką gyvenimišką patirtį turinčių žmonių. Štai uteniškiai, apsilankę turguje, dažnai gali pamatyti Antaną, kuris pardavinėja savo dirbinius, pagamintus iš medžio. Jis kartais juokiasi, kad atėjo pasimokyti ir pynimo iš vytelių amato, mat išmokęs galės turguje paįvairinti savo gaminių asortimentą. Dabar besimokančiųjų nėra daug, tačiau pasibaigus visiems darbams soduose ir daržuose visi subėgs it pelės.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad ne daugelis atėjusiųjų mokytis pinti ir toliau tęsia darbus. Paprasčiausiai jiems pritrūksta fizinės ištvermės. Vieniems ima skaudėti sąnarius, kiti neturi kantrybės ir į visa tai numoja ranka. Vida Paulauskienė buvo puiki mokinė, kuri yra viena pirmųjų moterų, pradėjusių pinti iš vytelių. Išmokyti šio amato sudėtinga: reikia parodyti pynimo pradžią, techniką, o paskui mokinys jau pats turi pats improvizuoti, kurti...

Iki didžiųjų metų švenčių liko mažiau nei du mėnesiai. Ar juntamas darbo padaugėjimas? Ko žmonės pageidauja šv. Kalėdoms?

Juntamas nedidelis užsakymų padaugėjimas. Juk aš gaminu tokius daiktus, kurie naudojami buityje ar puošiant namus. Dabar žmonės reikalauja platesnio asortimento, įvairesnių daiktų, neužtenka to, ką galima buvo pasiūlyti prieš daugelį metų. Juk Utenoje per metus vyksta penkios didelės mugės, žmonių mažai, tad nekeista, kad skirtingų amatų meistrams parduoti savo gaminius kasmet darosi vis sunkiau. Prieš Kalėdas labai populiarios pintos lėkštelės kūčiukams ar saldainiams, taip pat mažyčiai krepšiukai dovanėlėms sudėti. Uteniškiai mėgsta artimiesiems dovanoti malkoms sukrauti skirtus krepšius, kurie taip pat yra labai populiarūs. Štai vienąkart užsakovai pageidavo nupinti labai didelį krepšį susidėti maistui, kurį planavo neštis prie jūros ir taip sutikti Naujuosius metus.

Ar teko vykdyti ir neįprastus užsakymus?

Taip. Kartą vienos įmonės savininkas paprašė iš vytelių nupinti avinėlį, kuris papuoštų vitriną. Savo darbu likau patenkintas ir aš, ir mano klientas, kuris pas mane atvyko antrą kartą ir užsakė dar vieną. Šis savotiškas iššūkis man buvo labai įdomus.
Visada stengiuosi išnaudoti savo kūrybiškumą ne tik pindamas krepšius, bet ir puošdamas namų aplinką. Kažkada su žmona pasidarėm išskirtines langines, o štai dabar į garažą įsistatėme senoviškas duris. Senųjų skardinių durų nusprendėme atsisakyti, nes netiko prie aplinkos, kurioje nemažai senovinių motyvų, elementų. Su savo žmona nepaprastai dieviname sendaikčius. Dažnai nuvykstame į Panevėžį, sendaikčių muges. Ne tik gražu pasižiūrėti, bet ir kartais leidžiame sau kažką įsigyti. Namų interjerą puošia seni baldai, mat namas senas, skaičiuojantis daugiau nei 100 metų. Mano senelių, prosenelių paliktas samovaras kelia ypač daug sentimentų. Jis išskirtinis tuo, kad turi caro laikmečio inicialus.

Jūsų kūryboje štampų nėra – visi darbai originalūs. Tikriausiai sukurti tuos pačius darbus tiesiog neįmanoma?

Visus savo darbus darau su didžiausiu džiaugsmu ir kūrybiniu polėkiu. Niekada darbo nesiimu būdamas piktas, todėl man gerai ir sekasi. O pintų kūrinių atkartoti neįmanoma.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu be vytelių pynimo?

Mėgstu tvarkytis aplink savo namus, dabinti kiemą. Štai neseniai su žmona buvome nuvykę į Prahą. Mano jubiliejaus proga ji padovanojo šią kelionę, kuria buvau labai sužavėtas. Nepaprastai patiko šis miestas, ir jo architektūra, katedra, žmonės. Esu labai dėkingas už šią kelionę. Užsienyje lankytis tenka labai retai, dažniausiai renkamės keliones aplink Uteną.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:9254
Vakar apsilankė:8411
Šią savaitę apsilankė:9254
Šį mėnesį apsilankė:164639
Viso (nuo 2015-02-16):11659334
Šiuo metu naršo:
94
2019-11-18
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!