2019 spalio 18, Penktadienis 08:33

Paveikslų iš odos kūrėja: „Žmonės kartais mugėse nustemba“

Paveikslų iš odos kūrėja: „Žmonės kartais mugėse nustemba“
  • Lina NARČIENĖ
  • 34 foto, video
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Savo gyvenimo neįsivaizduojanti be kūrybos uteniškė Liubovė Volkova naujam gyvenimui prikelia odinius drabužius, kurie darbščios ir talentingos uteniškės rankose virsta įspūdingais paveikslais, vazomis, dėžutėmis, skirtoms papuošalams... Žvelgiant į juos galima suprasti, kiek reikia kantrybės, kad plastiška oda profesionaliai persikūnytų į gamtos detales, medžius ar gėles.

Dar jauna būdama L. Volkova įgijo statybininkės profesiją, tačiau tokį darbą dirbo visai neilgai. „Nuobodu ir neįdomu" – taip apibūdino savo priežastį mesti širdžiai nemielą darbą. Pastebėjusi, kad kūryba yra kur artimesnis užsiėmimas jos vidiniam pasauliui, ji visa esybe pasinėrė į meno teikiamus malonumus.

Pagal profesiją esate statybininkė. Kodėl ši specialybė Jūsų nepaviliojo?

Nuobodu ir neįdomu. Kai tarybiniais laikais baigiau mokslus, vieni studentai darbus gavo sostinėje, o kiti išvyko į mažesnius miestelius. Pamenu, kaip anuomet gavau paskyrimą dirbti tuomečiame „Dubysos" kolūkyje, netoli Daugailių. Tačiau ten dirbau visai neilgai. Kokia gi ten statyba vyko! Kelis namelius pastatėme ir viskas. Utenoje esu gimusi, čia gyveno ir mano tėvai. Grįžau į gimtąjį miestą. Mano tėtis dirbo Narkūnuose esančioje gamykloje. Šioje įstaigoje buvusiame konstruktorių biure įsidarbinau ir aš, mat man labai sekėsi braižyba – turėjau puikų vizualinį matymą. Paskui įsidarbinau tuomečiame Utenos pieno kombinate, kur ir pasilikau ilgam laikui. Dažnai reikėdavo sukurti kokį nors skelbimą ar plakatą. Šių darbų, savaime aišku, imdavausi aš. Kilo noras pasiprašyti dirbti dailininke. Mano noras išsipildė. Pradėjau darbuotis dailininke: dariau plakatus, kuriuos nešdavome demonstracijose, o paskui jau sėkmingai kūriau įvairias reklamas. Vėliau atsirado kompiuteriai, rankų darbo reikėjo vis mažiau. Išėjau ir kurį laiką dar dirbau namuose.

Prisiminkite savo vaikystę – ar šiuo laikotarpiu draugavote su menu?

Juk visi vaikystėje piešdavome. Nebaigiau jokių dailės mokyklų. Pamenu, kaip savo draugėms piešdavau lėles ir jų drabužėlius, kuriuos būdavo galima iškirpti. Bet argi tada, vaikystėje, tokius dalykus kas nors sureikšmindavo? Mano tėtis buvo auksarankis, jis darydavo ypač gražius dirbinius iš metalo. O štai mano anūkė taip pat meniška: šiuo metu Londone gyvenanti Karolina universitete baigė mados ir tekstilės studijas. Jos sugrįžtančios į Uteną aplankyti artimųjų laukiu jau kitą savaitę. O studijų baigimo proga buvau aš pati nuvykusi į Londoną pasižiūrėti madų šou, kuriame pristatė savo diplominį darbą. Galiu pasakyti, kad trijų lietuvaičių darbai išsiskyrė nuo kitų tekstilininkių kūrinių. Vertindama savo anūkės darbus, galiu pasakyti, kad ji kruopšti, įdomi ir avangardiška, o drabužiuose yra spalvų grubumo. Tai man labai patinka.

Kuo esate nustebinusi savo artimuosius?

Mano dukra Kristina gyvena Londone. Kai nuvažiuoju, aš jai nutapau po paveikslą, kuriais dukra puošia savo kambarius. Ten susiperku drobės, dažų ir imuosi darbo. Jokių idėjų nesivežu: viskas įvykstu spontaniškai.

Kada kilo idėja pabandyti kurti darbus iš odos?

Net nežinau – tiesiog nepamenu to momento. Visada kažką dariau, kūriau, nesėdėjau be veiklos. O iš odos darbų šalyje nėra daug: juos mažai kas kuria. Rugsėjo pradžioje dalyvavau Utenoje vykusioje mugėje, kurioje sutikau moterį – ji ilgai žiūrėjo į mano darytus paveikslus ir mąstė. Nustebusi paklausiau, kodėl ji taip žiūri. „Pirmąkart matau paveikslus iš odos", – atsakė toji, neslėpdama nuostabos.
Prisimenu, kaip prieš daugelį metų turguose imta prekiauti dėvėtais drabužiais. Tiesiog po kojomis mėtydavosi odiniai rūbai. Jie buvo niekam nereikalingi. Nusprendžiau juos nusipirkti ir kažką padaryti gražaus. Dalis mano darytų odos dirbinių iškeliavo ir į Ameriką, Šveicariją, Latviją. Mano sūnus darbus įprasmindavo, turiu ir albumėlį. Tačiau išliko toli gražu tikrai ne visų kūrinių fotografijos.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Prof. dr. Matilda Bylaitė–Bučinskienė: „Oda nieko nepamiršta“

    Atėjus rudeniui daugelis mūsų grįžo į įprastą, dažnai net per greitą gyvenimo ritmą. Darbų sąraše sugulė nauji darbai, planai ir asmeninės užduotys. Tačiau kiek mūsų į darbų sąrašą įtraukėme profilaktinius vizitus pas gydytojus? „Kodėl mes labiau gerbiame mašinas, jas prižiūrime, griežtai kas dvejus metus atliekame jų techninę apžiūrą, bet kodėl vis dar tiek mažai dėmesio skiriame savo sveikatai?", – retoriškai klausia Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Dermatovenerologijos centro vadovė prof. dr. Matilda Bylaitė–Bučinskienė.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:9484
Vakar apsilankė:8411
Šią savaitę apsilankė:9484
Šį mėnesį apsilankė:164869
Viso (nuo 2015-02-16):11659564
Šiuo metu naršo:
129
2019-11-18
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!