Praėjusią savaitę šeštasis tarptautinis Marianos Veriovkinos simpoziumas baigėsi iškilmingai Vyžuonėlių dvare, kur svečiai buvo pakviesti arbatos pas Marianą. Čia buvo eksponuojami ir šio plenero dalyvių darbai, kurie gimė svečių namuose „Kamanos“. Vieną iš šių dalyvių tapytoją Vitą Balinskienę kalbino udiena.lt žurnalistė Lina NARČIENĖ.

Kokia tema tapėte paveikslus šiųmečiame tarptautiniame M. Veriovkinos plenere?

Man visąlaik įtaką kūrybai daro aplinka. Leidžiau sau ją pajusti ir šį kartą. Šioje erdvėje buvo juntama žirgų dvasia ir dėmesį atkreipė įdomios arklidės. Labiausiai mane „užkabino” tų trijų žirgų lakstymas, jų padaryti į ratus panašūs takai, aštuoniukės… Aš kurį laiką juos stebėjau iš aukštai, pro svečių namų langus. Aš pasiėmiau teptuką ir juo pradėjau „lankstyti” per drobę. Spalvų derinti nereikėjo: tiesiog jos buvo tartum savaime padiktuotos. Atsivežiau daug rudos spalvos dažų. Pagalvojau, kad žirgai, žemė, tvoros rudos, tad ši spalva man puikiai tiko. Taigi ėmiau žaisti su teptuku ir šia spalva. Tuštesnius plotus užpildžiau veidais – šįkart nutapiau Marianos Veriovkinos portretą, nes pernai iš anksto pasidariau kelias dešimtis eskizų. Vertinu tai, kas padaroma vienu įkvėpimu, trokštu, kad būtų tikra, iš širdies, neišvargta ir nenukopijuota. Tapydama siekiu minimalizmo – kad nebūtų per daug spalvų, formų, beletristikos. Tačiau visko iki galo neatskleidžiu. Palieku vietos žiūrovo fantazijai.

Vadinasi, stengiatės išlaikyti paslaptį?

Toji mažytė intriga nėra tikroji paslaptis. Tiesiog mėgstu išlaikyti paprastumą. Galima pripažinti, kad žmonės į viską mėgsta žiūrėti labai sudėtingai. Dažniausiai vertina ne tik grožį, bet ir tai, kiek į kūrinį įdėta darbo. O aš esu toks žmogus, kuris mėgsta praplėsti žiūrovo akiratį ir stengiuosi, kad jis matytų ne tai, kas tik gražu, bet ir ne taip gražu, ką sunku pastebėti ir pan. Juk ir paprastame taškelyje galima atrasti grožį. Štai radau tokius veidrodinius akinius, kuriuos uždėjau ant vieno paveikslo, kuriame man pasirodė, kad ten yra akys, nors to niekas kitas nė nepastebėjo. Šis sumanymas skirtas tiems, kurie nepastebi tų mažiau matomų detalių – paslaptingų akių. Man vis norisi tą bjaurųjį ančiuką padaryti gražesniu, gerbiamu…

Ar tapant svarbu matyti objektą ar paveikslai gimsta iš fantazijos?

Aš į viską labai ilgai žiūriu, o paskui imu piešti eskizus. Atsibundu ryte pilna idėjų ir žinau, ką tapysiu. Nors visąlaik leidžiu skleistis savo fantazijoms, sau improvizuoti. Niekada nedarau to, ko nenoriu. Man brangiausias kūrinys, kuris gimsta iš širdies, paveiktas akimirkos emocijų.

Kada pradėjote tapyti?

Labai anksti. Mano tėvas buvo tapytojas, mama skulptorė Elvyra Radauskaitė, dabar sulaukusi 96 metų ir vis dar kurianti. Aš mėgau tapyti ir lankiau dailės mokyklą, kurioje priverstinai kažką liepdavo daryti. O man tai nepatikdavo. Bėgdavau iš pamokų: į mokyklą išeidavau, tačiau nueidavau kažkur kitur. Mama nežinojo, bet paaiškėjo tik baigiantis mokslo metams. Gavau bausmę – teko kartoti vieną kursą. Nors mano tėvai buvo menininkai, aš ja būti visai nenorėjau. Mama dirbo dėstytoja Dailės institute. Aš buvau gabi mergaitė, tad jau iš anksto man buvo numatytas kelias į šią įstaigą. Tačiau nuvyliau tuos, kurie tikėjo manimi. Kadangi tais laikais pabėgti į užsienį nebuvo galimybių, aš išvykau į Šiaulius, kur pasirinkau defektologijos studijas. Kadangi neturėjau nepriekaištingos tarties, teko atsisveikinti su studijomis. Perėjau į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą ir pasirinkau piešimo, braižybos ir darbų studijas. Po mokslų tapau visų galų meistre, o gyvenime buvau mokytoja, žmona, mama, dukra… Vaikai užaugo, o aš su vyru pradėjau važinėti po plenerus. Šiemet šis pleneras jau trečias. Kartais ir pati savo sodyboje sukviečiu draugus ir ten vyksta nuostabūs plenerai.

Gal prisimenate kurio nors neįprasto paveikslo gimimo istoriją?

Visi neįprasti. Kiekvienas gimsta kaip stebuklas. Juk niekuomet nežinia, kas gims: ar berniukas, ar mergaitė. Galiu papasakoti pernai M. Veriovkinos plenero metu vieno paveikslo gimimo istoriją. Kaip įprasta, ilgai mąsčiau, ką tapysiu. Nugruntavau drobę ryškia rožine spalva, pakabinau ant medžio ir kurį laiką stebėjau. Mintis vis negimė. Kadangi kolekcionuoju figūrinius siuvinius, lankydamasi Utenos kraštotyros muziejuje ir pasiteiravau, ar fonduose yra senovinių siuvinėtų darbų. Viena darbuotoja pažadėjo rytojaus dieną atnešti. Ir atnešė… Moterį, siuvinėtą ant žirgo. Toks sutapimas, kad man taip tiko šis siuvinėtas atvaizdas ant to mano rožinio drobės fono!

Ar perduodate savo žinias kitiems, ypač jaunajai kartai?

Kai 32 metus dirbau dailės mokytoja, savo žiniomis dalinausi su mokiniais. Anuomet dirbdama moksleivių rūmuose turėjau studiją „Ak-menukas”. Tad šie pirmi metai, kai aš jau nebedirbu. Dabar atėjo jaunoji karta, kuri piešia su liniuotėmis tokius baisius vampyrus, kad negaliu žiūrėti.

Kur semiatės kūrybinio įkvėpimo: namų aplinkoje, gamtoje…

Įkvėpimas juntamas visur – jo ieškoti man nereikia. Kartais net nespėju atlikti pagrindinių darbų, tad vedu užrašus visose įmanomose vietose, kad nepamirščiau to ar ano.

Ar sunku gyventi dviem menininkams po vienu stogu?

Ne. Juk ir yra teorija, teigianti, kad dviem menininkams sunku sugyventi. Man juokas ima iš tokių dalykų. Man menas labai aiškus, paslapčių jokių nėra. Abu puikiai suprantame tą meno virtuvę, galime puikiai vienas kitam padėti. Juk keturios akys daug geriau nei dvi. Pamenu, kaip mama susikviesdavo dailininkus ir prašydavo kritikuoti, kas negerai. Tad mes vienas kitam esame ir draugai, ir patarėjai, ir kritikai. Namuose be meno yra dar daugybė temų – vaikai, anūkai, sodai, daržai…

Vytauto Ridiko nuotr.

{youtube}mA5eUn_bQkA&feature{/youtube}