2017 lapkričio 24, Penktadienis 13:36

Didžiuotis nemėgstanti audėja ištikima senosioms tradicijoms

Didžiuotis nemėgstanti audėja ištikima senosioms tradicijoms
  • Lina NARČIENĖ
  • 12 foto, video
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Audimas – tai viena seniausių lietuvių liaudies meno šakų. Manoma, kad pradžią jam davė pynimas. Audimas buvo paplitęs visoje Lietuvoje ir šis amatas byloja apie mūsų liaudies kūrybinę galią, atskleidžia savitą meninį skonį. Tai buvo vienas mėgstamiausių moterų darbų, tačiau reikalaujantis kruopštumo. Audeklai audžiami juostų rėmeliais, paprastomis staklėmis. Šios staklės yra labai originalios, tokiomis staklėmis ir mūsų krašte prieš keliasdešimt metų ausdavo audeklus. Jais puošdavo paprastus ir tautinius rūbus, naudojo staltiesėms, rankšluosčiams, pagalvėlėms, kt. audiniams.

Zarasuose gyvenanti ir visiems puikiai pažįstama audėja, „Aukso vainiko“ laureatė Adelė Tumėnienė visą savo gyvenimą nesiskiria su staklėmis: vakarų, praleistų prie staklių audžiant lovatieses, rankšluosčius, tautinius drabužius, veikiausiai nesuskaičiuotų, tačiau šiandien ji gali pasigirti turinti nemenką darbų, apkeliavusių šalies parodas, kraitį.

Šią moterį, kuriai greit sueis 79 metai, galima apibūdinti kaip darbščią, talentingą ir kuklią audėją. „Ne tokius darbus žmonės nuveikia ir nesididžiuoja“, – kuklinosi zarasiškė, labiau linkusi ne girtis, o dirbti.

Kokiais gabumais turi būti apdovanoti žmonės, norintys užsiimti audimu?
Manu, kad nereikia jokių gabumų, o paprasčiausiai tik noro. Dabar gi norinčiųjų tai nėra. Ši veikla – ne knygos rašymas. Reikia netingėti dirbti. Dabar jaunimas sėdi prie telefonų ar į kompiuterius sulindęs, nė galvos nepakelia.

Kada pirmą kartą sėdote prie staklių?
Dar maža būdama. Mano mama, kuri gyveno prie Salako, buvo gera audėja, kaimo moterims raštus rodydavo, o mane pasodinusi prie staklių demonstruodavo, kaip austi. Nepasiekdavau pakojų, tačiau buvau laiminga. Pratino nuo mažens, tąkart nė 10 metų neturėjau. Prisimenu, kaip stengdavausi darbą atlikti sąžiningai ir be klaidų. Sulaukusi 14 metų išvažiavau iš namų, mat anais laikais iš kaimo visi bėgdavo į miestus. Nebuvo kito pasirinkimo, mat gaspadorius, visus metus dirbęs savo uždarbį ant pečių atsinešdavo. O duonos visiems reikėjo. Teko važiuoti iš kaimo į miestą laimės ieškoti. Išvykau į Ignaliną, kur lankiau sukirpimo ir siuvimo kursus. Kabintis reikėjo, tad Salako siuvykloje įgijau siuvėjos patirties. Zarasuose dirbau siuvėja, tad su siūlais ir medžiagomis draugavau nuolat. Tačiau mintis apie audimą manęs nepaliko nė minutei.

Kurį laiką gyvenau mieste, tačiau nemėgau nei triukšmo, nei miestietiško gyvenimo. Buvau kaimo vaikas, tad vyrą nusižiūrėjau irgi iš kaimo. Ištekėjau ir gyvenau kaimo gryčioje, kur stovėjo anytos staklės. Staklės buvo, o austi labai norėjosi! Ko gi daugiau tuomet reikėjo?! Sėdusi išaudžiau pirmąsias lovatieses.
Net nežinau, kodėl man patiko šis amatas. Kaip vieniems patinka šokti, kitiems – dainuoti, o man austi. Kiekvienas savaip kvailioja.

Tik ištekėjusi pajutau laisvę kūrybai. Dirbau kiek norėjau. Turėjau ir ūkį, darbo užteko, bet laiko tam rasdavau. Siūlų netrūko, tad jokių problemų dėl to nebuvo.

Ar Zarasai – audėjų kraštas?
Taip. Anksčiau ne aš viena buvau, tokių bendraminčių buvo daug. Gal iš biednystės. Moterys ausdavo iš plonų lininių siūlų, mat reikėjo aprengti šeimas. O aš daugiau audžiau lovatieses. Nors linų, kurias paliko anyta, ir dabar yra antrajame namo aukšte. Juos reikėtų suverpti, o tam tektų skirti daug laiko, tad, manau, neverta to daryti.

Kuris laikotarpis Jūsų gyvenime buvo pats darbingiausias ir jį galėtumėte pavadinti rimto audimo laikotarpiu?
Audžiau visą laiką, todėl net negalėčiau išskirti darbingiausio laikotarpio. Tačiau kai išėjau dirbti budinčiąja, atsivėrė visos galimybės sėsti prie staklių. Tuomet intensyviai audžiau tautinius drabužius įvairiems kolektyvams, lovatieses, kurios šiandien visai nepaklausios. Man smagu austi. Ir visai nesvarbu, koks bus rezultatas.

Ar Jūs jaučiatės pripažinta ir įvertinta kūrėja?
Aš manau, kad mane pervertino. Juk žmonės ne tokius darbus nudirba, ne tokius kalnus nuverčia, o niekas apie juos nekalba, nerašo, neviešina. Esu kukli kūrėja, nemėgstanti dėmesio.

Aš nesujaučiau, kad esu to verta net 2009 metais, kuomet buvau pripažinta geriausia metų liaudies meistre ir pelniau „Aukso vainiką“. Yra tikrai geresnių kūrėjų. Po to niekas nepasikeitė: kaip dirbau, taip dirbu iki šiol.

Ar norint austi reikia turėti kūrybiškumo gyslelę?
Tikrai ne. Galima pasidėti lovatiesę, žiūrėti į raštus ir juos panaudoti audžiant. Mums, tautodailininkams, neleidžiama nukrypti nuo tradicijų. Kaip prisimenu, anksčiau audėjos ausdavo ant spalvoto ar vien ant juodo pagrindo – medvilnės. Ant juodos medvilnės puikiai dera žalia, geltona, raudona, salotinė spalva, o raštai išliko tokie patys. Tačiau kartais nuklystu ir aš į lankas.

Ar šiandien Zarasų krašto žmonės domisi audimu, o jaunimas nori išmokti šio amato subtilybių?
Šio klausimo reikėtų paklausti R. Vitaitės. Apie jaunimą galiu pasakyti tik tiek, kad buvo laikas, kai Zarasų kultūros namuose ir muziejuje teko mokyti vaikus austi. Bet kokie buvo gabūs vaikai! Net stebino. O ypač berniukai. Tačiau, kaip bebūtų gaila, niekas taip ir nepasilieka prie staklių.

Vadinasi, audimas – sparčiai nykstantis amatas?
Nyksta sparčiai. Labai gaila. Tikiuosi, kad ateityje, kai nebus manęs, jaunoji karta prisimins senuosius audimo raštus ir jų nepamirš. Užsieniečiai, atvirkščiai nei lietuvaičiai, domisi lietuviškomis tradicijomis. Jie nuperka audinių, veža juos į užsienį. O kokiu tikslu – taip ir nepaklausiu...

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Audėjai paklūsta ir vilnos, ir šilko siūlai

    Anksčiau moterys kilimėlius, rankšluosčius, lovatieses ausdavo dėl to, kad jų nebūdavo kur įsigyti. Šiandien tokie audiniai turi išskirtinę paliekamąją vertę. Grybėnuose (Ignalinos r.) gyvenančios audėjos Albinos Būgienės darbai unikalūs: garsi šio krašto audėja su savo darbais ne kartą dalyvavo įvairiose parodose, o į stalčius tvarkingai sudėtos lovatiesės bus padovanotos jaunajai kartai.

  • Savo darbais audėja atgaivina praeitį

    Anksčiau beveik kiekvienuose darbščios lietuvaitės namuose pokšėdavo audimo staklės, akis džiugindavo margaspalviai audimo raštai, o mergaitės nuo mažų dienų šio amato mokydavosi iš savo mamų, močiučių, kaimynių. Tačiau laikui bėgant naminės „marškos" tapo nepopuliarios, jas keitė pirktinės medžiagos, o audėjų amatas pamažu ėmė grimzti į užmarštį.

  • Tradicijos, verslas, estetika, komunikacija – amatininkų kasdienybė

    Namų pramonė kilusi iš senovės laikų. Įvairius daiktus, reikalingus kasdieniame gyvenime, žmogus buvo priverstas pats pasidaryti. Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip jie atrodė seniausiais laikais, nes archeologija išlaikė daiktus, pagamintus tik iš patvarios medžiagos – akmens, molio. Apie XIV a. sparčiai padaugėjo amatininkų, gyvenusių iš savo verslo. Amatininkystė sustiprėjo XVIII–XIX a. Lietuvoje apie 1920–1930 m. amatai dar turėjo svarbią reikšmę, tačiau besivystanti pramonė sparčiai išstūmė amatininkų dirbtuves.

  • Įsigalint vartojimo kultūrai, senosios tradicijos grimzta į praeitį

    Velykos – Kristaus prisikėlimą simbolizuojanti šventė, kurią daugelis sieja su gamtos atbudimu, gyvastimi, nauja pradžia. Tiesa, dažnas sėdėdamas prie gausiai valgiais nukrauto stalo nė nesusimąsto apie tai, kokia tikroji vienos svarbiausių metų švenčių prasmė. Etnologės, folkloro ansamblio „Kupolytė" vadovės Elenos Kiškienės teigimu, žengdami koja kojon su Europa ir pasauliu, turime kaip įmanydami stengtis išsaugoti unikalias savo tautos tradicijas ir perduoti jas ateities kartoms.

  • Šiožinių audėja atidarė margų audinių skrynią

    Nuvykus į Daugailių seniūnijoje esantį Šiožinių kaimą galima ne tik pasigrožėti senoviniu kaimu, turinčiu vos kelias sodybas, bet ir aplankyti čia gyvenančią audėją Vandą Maniušienę. Pokalbio metu kukli moteris parodė savo pačios rankomis išaustų darbų margumyną. Moteris teigė, jog ji ne tautodailininkė, o tik savamokslė.

Reklama

Reklama

Ar pritariate, kad ateinančiais metais bus rekonstruota Aušros gatvė, kurioje bus nutiesti dviračių takai?

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:299
Vakar apsilankė:6175
Šią savaitę apsilankė:299
Šį mėnesį apsilankė:138249
Viso (nuo 2015-02-16):7042234
Šiuo metu naršo:
59
2017-12-18