2017 lapkričio 14, Antradienis 11:14

Audėjai paklūsta ir vilnos, ir šilko siūlai

Audėjai paklūsta ir vilnos, ir šilko siūlai
  • Lina NARČIENĖ
  • 12 foto, video
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Anksčiau moterys kilimėlius, rankšluosčius, lovatieses ausdavo dėl to, kad jų nebūdavo kur įsigyti. Šiandien tokie audiniai turi išskirtinę paliekamąją vertę. Grybėnuose (Ignalinos r.) gyvenančios audėjos Albinos Būgienės darbai unikalūs: garsi šio krašto audėja su savo darbais ne kartą dalyvavo įvairiose parodose, o į stalčius tvarkingai sudėtos lovatiesės bus padovanotos jaunajai kartai.

Kada pirmą kartą sėdote prie staklių?

Buvau sulaukusi šiek tiek daugiau nei 20 metų. Tai kaimynės nuopelnas. Mano bobutė irgi buvo audėja, bet audė tik takelius. Iš pradžių audimo stakles skolinausi, o paskui įsigijau ir pati. Iš aplinkinių moterų po vieną kitą raštelį išmokusi, siūlų gavusi, o paskui ir pati susiverpusi, ėmiausi šio amato.

Vadinasi, šis amatas jums tapo neatsiejama kasdienybės dalimi?

Iš dalies galima sakyti taip. Labai traukė siūlai, tad darbas su siūlu teikė nenusakomą malonumą. Vaikystės metu neturėjome laiko, nes mama dirbo fermoje, o mes buvome dar nedidelės, tekdavo jai talkinti. O štai mano bobutė mėgo ne tik austi kilimėlius, bet ir nerdavo vąšeliu. Kai bobutei pusbrolis iš Kauno atveždavo siūlų, mes, vaikai, su jais žaisdavome ir bobutei padėdavome juos suvynioti. Iš pradžių daugiau trukdydavome, o paskui, kai suaugome, tapome savotiškomis padėjėjomis.

Kai į rankas paimu siūlus arba sėduosi į stakles, viską pamirštu.

Anksčiau gyvendama dviaukščiame name negalėdavau dirbti iki vėlumos, mat staklių pokšėjimas trukdydavo kaimynams. Pamenu, rūsyje pasistačiau stakles ir, sugulus šeimynai, ausdavau.

Kaip metams bėgant keitėsi audiniai, raštai, spalvų derinimas?

Pirmiausia išmokau išsirinkti raštus, kuriuos perkeldavau ant popieriaus lapo. Išpiešusi raštą, pradėdavau austi. Siūlų nebuvo daug, dažniausiai pažymėti tik vienu numeriu. Vienai „marškai“ išausti reikia kokių 7 kilometrų siūlų.

Audimo raštai skiriasi priklausomai nuo regiono. Mūsų krašte populiariausias keturnytis audinys. Tačiau lengviausia išausti dešimtnytį audinį.

Mūsų krašto audėjos labiausiai pamėgusios samaninės spalvos siūlus, tad ši spalva dažniausiai dominuoja įvairiuose audiniuose. Žinoma, iš pradžių dažniau buvo naudojami vilnos siūlai, paskui atsirado ir šilkas.

Atvirai pasakius, siūlų spalvų nederinau: kokių turėdavau, tokius ir naudodavau.

Jūs kalbate praeitimi: galima spręsti, kad jūs jau nebeaudžiate?

Šiuo metu neaudžiu. Sveikata prasta, stuburą skauda. Yra ir kita priežastis: siūlus, kuriuos turėjau, sunaudojau, o naujų įsigyti tapo problema.

Ar perdavėte savo žinias jaunajai kartai?

Niekas jų nenori perimti. Yra kam perduoti, bet jaunajai kartai nėra noro. Viena marti paragino neišmesti staklių, kurios, matyt, išliks kaip šeimos reliktas. Kartą savo dukrai siūliau pasimokyti, tačiau ji kategoriškai atsisakė.

Ar Grybėnai – audėjų kraštas?

Dabar ne. Bet anksčiau tai buvo tikras audėjų kraštas. Moterys mėgo sėdėti prie staklių, tačiau laikui bėgant likau viena. Mirus vyrui tapau vieniša, tad vienatvę teko išsklaidyti audžiant ar verpiant siūlus.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Savo darbais audėja atgaivina praeitį

    Anksčiau beveik kiekvienuose darbščios lietuvaitės namuose pokšėdavo audimo staklės, akis džiugindavo margaspalviai audimo raštai, o mergaitės nuo mažų dienų šio amato mokydavosi iš savo mamų, močiučių, kaimynių. Tačiau laikui bėgant naminės „marškos" tapo nepopuliarios, jas keitė pirktinės medžiagos, o audėjų amatas pamažu ėmė grimzti į užmarštį.

  • Vilnos krautuvėlę įkūrusi kuktiškietė vėlimo amato paslapčių po devyniais užraktais nelaiko

    Ne vieną veiklos sritį išmėginusi meniškos sielos kuktiškietė Edita Kaniušėnienė šiandien daugiausia savo dėmesio ir laiko skiria liepos mėnesį duris atvėrusiai nuosavai vilnos krautuvėlei „Veliam". Optimizmo nestokojanti verslininkė ne tik prekiauja pačios veltais gaminiais, bet ir rengia šlepečių bei riešinių vėlimo kursus. Prie puodelio kvapnios arbatos jaukiai įrengtos krautuvėlės savininkė „Utenos dienai" papasakojo apie verslu virtusį pomėgį ir atskleidė, kad vilnos vėlimas – daug fizinių jėgų bei kantrybės reikalaujantis, tačiau labai įdomus darbas, kuriame nėra monotonijos.

  • Uteniškiai Valstybės atkūrimo dieną nusprendė paminėti netradiciškai

    Išgirdusi Prezidentės Dalios Grybauskaitės raginimą kūrybingai ir prasmingai minėti Valstybės atkūrimo dieną, Utenos švietimo centro direktorė Vitalija Bujanauskienė su savo kolegėmis nusprendė šią Lietuvai svarbią datą įprasminti kiek kitaip – išradingai. Sukvietusi įvairių įstaigų darbuotojus ir visus norinčius išmokti vilnos vėlimo paslapčių, dar kartą įrodė tai, kad Vasario 16-ąją galima švęsti kitaip.

  • Šiožinių audėja atidarė margų audinių skrynią

    Nuvykus į Daugailių seniūnijoje esantį Šiožinių kaimą galima ne tik pasigrožėti senoviniu kaimu, turinčiu vos kelias sodybas, bet ir aplankyti čia gyvenančią audėją Vandą Maniušienę. Pokalbio metu kukli moteris parodė savo pačios rankomis išaustų darbų margumyną. Moteris teigė, jog ji ne tautodailininkė, o tik savamokslė.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:8667
Vakar apsilankė:11864
Šią savaitę apsilankė:29605
Šį mėnesį apsilankė:178162
Viso (nuo 2015-02-16):6842659
Šiuo metu naršo:
109
2017-11-22