Rugsėjo 23-ią Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta architekto Juozo Kaupo meninių fotografijų paroda „Laiškai iš miško”, kurioje, šalia fotografijų, ne ką mažiau buvo ir poezijos… Kas yra girdėję apie vieną iš pradinių žmonijos įžvalgų ar teorijų apie Žemės, kaip žmonių buveinės, egzistavimo formų – jos laikymąsi ant trijų didžiulių banginių nugarų, tas lengvai supras metaforą apie tris banginius, ant kurių galima kelti ar statyti mums svarbius dalykus. Svarbiausia – juos (žinoma, banginius, o ne dalykus) turėti. O J. Kaupas – turi.

Lyrinis autoriaus manifestas

„…Kai gimiau, mane paguldė po medžiu. Pro vežimėlio langelį mačiau žydinčias obelis ir dangų. Nieko gražesnio gyvenime nebuvau matęs…
…Vėliau, jau paaugusį, po medžiu mane palikdavo žaisti. Kol suaugusieji dirbo, glosčiau ir seilėjau gražų šerpetotą kamieną…
…Dar vėliau aš visam laikui apsigyvenau po medžiais…
…Dabar sėdžiu rimtas. Pavasarį aplipęs žiedais, rudenį spalvotais lapais. Tirpdamas sniegas bėga per skruostus – atrodo, lyg verkčiau…
…Paukščiai tupia ant galvos, kartais kapoja man akis arba tyčia apdergia…
…Stengiuosi nejudėti…
…Vaikėzai praeidami šaiposi: „Pažiūrėk, koks balvonas, visai kaip tikras…”
…Bandau nesišypsoti ir neišsiduoti. Taip gera jausti prisiminimų ir medžių šilumą…”
Šiuos J. Kaupo žodžius ant parodos plakato galima priimti kaip supoetintą autobiografiją, kuri kai kuriais atžvilgiais net iškalbingesnė už sausą ir oficialų gyvenimo aprašą. Kas iš tų sausų skaičių ir faktų, jei gali ir sugebi prisistatyti kitaip – koks esi ir kaip nori. Siųsdamas „Laiškus iš miško” į savo gyvenimą 54-erių J. Kaupas pažvelgė per medžių prizmę.

Trys nuotraukos, trys eilėraščiai…

Pradėdamas vakarą parodos autorius neatsitiktinai sėdėjo ar stovėjo trijų savo nuotraukų, į kurias ir siūlė geriau įsižiūrėti, fone. Visas tris įkvėpė lietuvių poezija, kurią parodos autorius ne tik jaučia, bet ir supranta bei išgyvena nepaprastai jautriai ir subtiliai. Šiuos eilėraščius (visi parašyti 1966 metais) J. Kaupas perskaitė kaip aktorius ar skaitovas, o interpretavo ne prasčiau už mokytoją ekspertą ar literatūros kritiką.

Kas mes be Pauliaus Širvio?..
Užtenka paminėti „lietuvišką beržą“, ir prieš akis išnyra skaudaus likimo poetas, nebūtinai su „plieno dalgiu ant peties“, greičiau su dryžuotais jūreivio marškinėliais ir ilgesio pilnomis akimis. J. Kaupo žodžiais, tėvai būsimąjį poetą pakrikštijo Povilu, Pauliumi jis tapo vėliau, prieš tai pakariavęs su tarybų valdžios jam į rankas įduotu šautuvu, po nelaisvės, darbo pas vokiečių ūkininkus ir meilės jų dukrai Emai, kurią viename eilėraštyje kvietė „surasti tą žvaigždelę…“ Tačiau vadinamojoje „Širvio nuotraukoje“ matome ne žvaigždelę, o į beržą atremtą dalgį. J. Kaupo nuomone, toks vaizdas galėjo likti dešimtmečio poeto atmintyje iš jo bendravimo su tėvu… Vaizdas, vėliau sulydytas su asmenine P. Širvio patirtimi ir išsiliejęs skaudžiais posmais: „Aš – beržas. / Lietuviškas beržas / Su plieno / Dalgiu / Ant peties.“

Mamos „numegztas kelias“…

Tie patys 1966-ieji… Dar vienas ne tik garsus, bet ir itin šiltai visų vertinamas eilėraštis, kurio autorius – ne kokia garsenybė, o tik perspektyvias ryšių studijas metęs Marcelijus Martinaitis, dar neparašęs vėliau į lietuvių literatūrą atvesto Kukučio baladžių, neapdainavęs Severiutės iš Užpalių kaimo, tačiau savo valstietišką požiūrį įtaigiai perteikęs eilėraščiu „Tu numegzk man, mama, kelią“. „Daug kas iš mūsų vaikystėje gyvenome gimtojoje troboje, kur vyravo meilė kaimui, gimtinei“, – kalbėjo J. Kaupas, antrajai iš trijų svarbiausių ekspozicijos nuotraukų perskaitęs ne tik M. Martinaičio, bet ir rusų poeto Sergejaus Jesenino eilėraštį „Laiškas motinai“ (pastarąjį – net du kartus: originalo kalba ir vertimą), kuriuos sieja toks pat šiltas motinos paveikslas. Tačiau ir M. Martinaitis neliko nuskriaustas – jo eilėraštį kaip dainą atliko UKC akustinės muzikos grupė (vadovas – Rimantas Sinica). „Tu numegzk man, mama, kelią / Iš spalvų, balsų ir spindulių. / Iš mirties, iš kur sugrįžt negalima, / Kad galėčiau aš sugrįžti tuo keliu.“

Nuotraukoje – strielkūniška birželio mėnesio naktis…

Galima sakyti, vienas prie vieno, nes skirtumas labai menkas: poetas rašė apibendrintai „Birželio naktys“ („Kiekvieną naktį – po mėnulį, / Geltoną tokį ir apvalų. / Kiekvienąnakt šešėliai guli / Ant palikto vienatvėj stalo.“), o fotografas įamžino vieną iš jų, savo pasakojimą apie šį poetą pradėjęs kelionės į Vabalninką, kur gimė J. Strielkūnas, įspūdžiais: „Kelias į Vabalninką, lygūs laukai, kokia lygi ir švari jo poezija…“ J. Kaupas pasidalijo ir asmenine patirtimi: prisiminė dažnai sutikdavęs nepažįstamą senukų porą, vėliau matydavęs jau vieną senuką, o pastaruosius trejus metus ten nebeateina niekas…

„Pristatymas – įspūdingas“

Taip parodos atidarymą įvertino UKC dailės galerijos šeimininkė Falmira Sinicienė, dėkodama jos autoriui už ekspoziciją ir šiltą bendravimą. Jai pritarė Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė, svečiai švenčioniškiai, tvirtinę, kad „grožis – paprastume“. Tai pabrėžė ir gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“ vadovas Rimantas Udras: „Įdomu stebėti jo kelią. Fotografija Juozą supa ir darbe, ir namie. Jis be įmantrybių – paprastas, šiltas…“
Belieka paantrinti: pristatymas – įspūdingas, tačiau net ir jame nebuvus verta savarankiškai „paskaityti“ J. Kaupo „Laiškus iš miško“ ant trijų stiprių banginių nugarų…

{youtube}2IK_X7uckdI&feature{/youtube}