Išdykęs rudeninis žvarbus vėjas po Kirdeikius gainioja visomis spalvomis nuspalvintus lapus. Kaimas net vidurdienį atrodo tarsi nepabudęs iš miego. Ramuma. Tik kažkur kieme suloja šuo, kuris veikiausiai aplink save supantį pasaulį stebi pririštas prie tvoros. Po rudeniniais lapais apkritusius Kirdeikius pravažiuoja automobilis. Sustoja. Iš praviro lango žvelgia tamsaus gymio vyriškio akys. „Gal kokybiškos kosmetikos?”, – su stipriu rusišku akcentu paklausia. Išgirdus neigiamą atsakymą, automobilis vėl palengva rieda asfaltuotu kaimo keliu.

Kažkur kiemuose burzgia dujų balionus vežiojantis sunkvežimis, pravažiuoja kopūstus vežantis visureigis…
Vėl tylu… Prie kaimo parduotuvės trys vyriškiai linksmai aptarinėja praėjusius Seimo rinkimus. Jie džiaugiasi: išrinko tuos, už kuriuos jie balsavo. Už tai galima ir taurelę pakelti. Ne kasdien tokios džiugios naujienos.
„Nebėra kaimo, ir mūsų liko gal tik pusė. Bet mes laimingi…”, – šypsosi vienas sodietis. Laimingam žmogui visur gerai.
Istorija byloja, kad pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kirdeikių kaimas paminėtas 1554 metais. 1927 metais pastatyta Kirdeikių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, turėjo ir savo mokyklą, kuri prieš kokius du dešimtmečius atsisveikino su savo mokiniais. Visam laikui…

Linos Narčienės ir Deimantės Kazokaitės fotoreportažas