Kaimo žiburiukai: puošia, stebina, moko, padeda
KaimasKaimo žiburiukai: puošia, stebina, moko, padeda
2014 spalio 15, Trečiadienis 14:14

Kaimo žiburiukai: puošia, stebina, moko, padeda

Kaimo žiburiukai: puošia, stebina, moko, padeda
  • Lolita KAMINSKIENĖ
  • 9 foto

Utenos rajono savivaldybės administracijos Kaimo plėtros skyrius spalio 17 dieną rengia jau tradicine tapusią žemdirbių šventę, kurios metu bus pagerbiami geriausi rajono ūkininkai, verslininkai, savo verslą vystantys kaime vietovėse.

Kailiukai iškeliauja į Kiniją

Ruošdamiesi šventei, Kaimo plėtros skyriaus vedėja Raimonda Jankauskienė, kiti darbuotojai aplankė pretendentus apdovanojimams gauti. Pirmoji bendrovė – audines auginanti „Žydroji lapė", įsikūrusi Užpalių seniūnijoje.
Utenos rajono savivaldybės administracijos atstovus „Žydrojoje lapėje" pasitiko bendrovės įkūrėjas ir savininkas Vladas Murnikovas bei direktorius Tomas Maldauskas. Bendrovės teritorija visa švytėjo balta spalva, tad, jei ne saulė, galima būtų pagalvoti, kad žemę „Žydrojoje lapėje" yra nuklojęs sniegelis. „Žemė pabarstyta tam tikrais chemikalais, nes saugomės viruso, – sakė Vladas Murnikovas. – Neduok Dieve, jei žvėreliai susirgtų...".
Tikrai, ligos atveju ligonių būtų labai daug – net 40 tūkstančių. Mat tiek audinių šiuo metu yra auginama „Žydrojoje lapėje". Dalis jų – trečdalis – kiauksi fermoje netoli kontoros, o visos kitos – fermoje Ilčiukuose.
– Turim 7200 patelių, kurios atsivedė po kelis vaikučius, – pasakojo Vladas Murnikovas. – Patelių kergimas vyksta kovą, o vaikučius jos atsiveda jau po mėnesio. Viena darbuotoja prižiūri apie 1200 patelių. Du kartus per metus prižiūrėtojos turi savo patelėms surengti „pasimatymus". Tai didelė atsakomybė ir tikrai nelengvas darbas. Prižiūrėtojos audinių nešeria, šeria jas kitas žmogus – šėrikas. Šėrimas yra automatizuotas, nes kasdien reikia išdalinti 6–7 tonas maisto, vienas žmogus savo rankomis to nepajėgtų padaryti.
Augintiniai yra šeriami subalansuotu pašaru, kurį sudaro 16 komponentų: mėsa, žuvis, vitaminai, vištiena ir kt. Mėsą bendrovė perka iš UAB „Utenos mėsa", pašarą atsiveža iš Lenkijos. Dienai yra gaminama 13–14 tonų pašaro. Kartais reikia ir daugiau – ir 25 tonų. Dalį pašaro bendrovė parduoda kitiems žvėrynams.
„Žydrajai lapei" – daugiau kaip 30 metų. Pasak Vlado Murnikovo, verslo pradžia nebuvo lengva. Iš pradžių augino ir lapes. Nuo jų – ir bendrovės pavadinimas. Lapių turėjo apie 1000, o audinių – apie 2000. Dabar 10 kartų daugiau, tik nebeliko lapių. Nebeliko todėl, kad lapių kailiukų kainos krito, o nenorint būti lapių verslo uodegoje, ūkį reikėjo modernizuoti, skiriant tam nemažai investicijų. Bet investicijos nebūtų davusios planuoto pelno, tad su laputėmis teko atsisveikinti.
– Audinių verslas – labai permainingas, – sakė Vladas Murnikovas. – Štai pernai buvo labai geri metai, o šiemet kainos nukrito 2,5 karto. Pernai apyvarta siekė beveik 12 mln. Praėjusiais metais mes daug ir investavome: per 4 mln. Statėme fermą Ilčiukuose. Šiemet statybas reikėjo pristabdyti. Dabar stengiamės išlaikyti tai, kas yra.
Deja, Lietuvoje audinių kailiukų paklausa labai nedidelė. Sausuoju būdu apdirbtus kailiukus bendrovė parduoda Kopenhagos, Helsinkio, Sankt Peterburgo bei Sietlo aukcionuose. Pagrindinis pirkėjas aukcionuose – Kinija. Kiniečiai iš nupirktų kailiukų pasiuva gaminius ir juos parduoda. 20 proc. šių gaminių nuperka Rusija, 18 proc. – Kinija, 17 proc. – JAV. Populiariausi – melsvai pilki kailiukai. Juos kiniečiai nupirkę dažo mėlynai. Nepopuliariausi aukcionuose – margi kailiukai. Tad margučių švelniakailių „Žydrojoje lapėje" yra auginama nedaug. Daugiausia – tradicinių spalvų: juodi, balti, pilki, mėlyni.
Šiuo metu bendrovėje dirba apie 40 uteniškių ir vietinių žmonių. Pasak Tado Maldausko, darbuotojai yra įvairaus amžiaus, bet jaunimo tikrai netrūksta.
– Galiu pasakyti, kad įsidarbinti pas mus norinčių yra daug, – sakė direktorius. – Atlyginimai neblogi, specialistai gauna dar didesnius atlyginimus. Stengiamės įdarbinti daugiau vietinių, todėl pas mus dirba šeimomis. Tam, kad jaunos šeimos galėtų dirbti visą dieną ir nereikėtų namuose vaikų vienų palikti, Užpaliuose atgaivinome vaikų darželį: prisidėjome prie patalpų remonto, nupirkom baldų, patalynę. Tai kartu ir parama mokyklai.
Vladas Murnikovas Užpaliuose ir visame Utenos rajone garsėja įvairių renginių rėmimu. Todėl prašytojų niekada netrūksta. Stengiamasi padėti visiems: ir kolegoms, ir Užpalių kultūros centrui, organizuojančiam nemažai renginių.

Vienkiemio sodybą apjuosė kanapių siena

Utenos rajono savivaldybės administracijos Kaimo plėtros skyriaus darbuotojai aplankė ir netradicinį ūkį Daugailių seniūnijoje – Duobių kaime įsikūrusį Vygaudo Juknelio kanapių ūkį.
– Kanapės sėkla – didesnė už rapsą, bet mažesnė už grūdą, todėl jai iškulti reikia specialios technikos, – pradėjo savo pasakojimą Vygaudas Juknelis. – Kanapė išauga iki 3 metrų aukščio. Jos panaudojimo galimybės – tokios plačios, kad įsivaizduoti sunku: nuo medicinos iki statybų. Atskyrus nuo kanapių spalius, gauname du labai gerus produktus: spalius ir pluoštą. Kanapių pluoštas, kaip ir spaliai, yra viena geriausių apšiltinimo medžiagų. Šiomis medžiagomis galima dengti, šiltinti ir namų stogus, ir pastatus. Planuoju remontuoti sodybos gyvenamąjį pastatą, ir būtinai jį šiltinsiu kanapių pluoštu. Kuo dar naudinga kanapė? Iš kanapių sėklų spaudžiamas aliejus, grūdami miltai, gaminama kanapinė druska, iš lapų verdama arbata. Maistui naudojamos ir kanapių sėklos. Kanapių produkciją šiuo metu tiekiu ekologiškoms parduotuvėms, bet tuo žadu neapsiriboti, planuoju pradėti prekiauti su restoranų, kitų maitinimo įstaigų tinklais. Dalį produkcijos parduodu turguose, mugėse. Prekiauti sekasi įvairiai. Vieniems kanapių produkcija – tikras atradimas ir vertybė, kiti neperka dėl brangumo ar, neturėdami informacijos apie kanapių naudą, net nesusimąsto, kad galima įsigyti tokių vertingų produktų.
Judita ir Vygaudas Jukneliai sodybą Duobių kaime nusipirko 2012-aisiais. Paprasčiausiai ėmė ir pabėgo iš miesto. Nors abu turėjo puikius darbus ir uždarbius Vilniuje (Vygandas dirbo Oskaro Koršunovo teatre, Judita – VŠĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė"), miestas tapo atgrasus. „Būdavo, atsikeliu ryte ir pro langą matau... sieną, – juokiasi Judita. – O dabar rytais aš pasisveikinu su beržu". Kartu su tėvai į Duobių kaimą persikraustė ir trys jų vaikai: dešimtmetė Bazilė, dvyniai penkiamečiai Auktuma ir Jogaila. Duobių kaime šeimą papildė dar viena atžala: dabar jau dvimetis Dantė. Visi Juknelių vaikai – judrūs, kūrybingi, smalsūs, drąsūs, gal kiek mažasis Dantė vengia svetimų, bet prikalbintas mamos ir jis noriai fotografavosi. Bazilė ir dvyniai mielai aprodė sodybą, nuvedė ir į kluoną, kur laikomas kanapių pluoštas.
Bet pats įdomiausias dalykas kanapių ūkyje buvo pasivažinėjimas po kanapių laukus. 2012-aisiais Vygaudas Juknelis nusipirko beveik 13 ha žemės. Dabar užsėtų kanapėmis yra 11 ha. Ir ne bet kaip užsėtų, o rankomis. Kadangi pavasarį nepavyko su technika, teko imtis tradicinio, dar senelių ir prosenelių išbandyto sėjimo būdo. Talkon Vygaudas pasikvietė penkis kaimynus, tai visi per penkias dienas ir apsėjo visus 11 ha.
– Auginu „Futura" ir USO kanapių veisles, – su džipu lėkdamas akmenuotais ir kalvotais savo laukais, pasakojo Vygaudas Juknelis. – Sėklas perku, savomis sėklomis sėti negalima, nes kanapių sėkla turi būti sertifikuota. Sėkla labai brangi. Bet nieko nepadarysi. Jei užsimanėm tokį ūkį turėti, reikia ir suktis. O pragyventi kaime iš kanapių verslo tikrai galima. Utenos rajone tiek hektarų kanapių vienas auginu. Panašių ūkių Lietuvoje jau yra nemažai.
Kanapių laikai atrodo įspūdingai: išlipus iš mašinos prieš save pamatai žalią aukštą sieną, kurios, atrodo, nei pravažiuosi, nei praeisi. Šeimininkas pasidžiaugė, kad šernai kanapių neknisa, todėl apsaugos nuo šių miško gyventojų nereikia.
Baigiantis viešnagei meniškoje kanapių augintojų sodyboje jos šeimininkas prasitarė, kad, nors laiko laisvalaikiui lieka labai mažai, kūrybos nenumetė į šalį: jei Dievas duos, netrukus dienos šviesą turėtų išvysti novelių rinkinys.

Sodybą lanko užsieniečiai

„Vidų sodyboje", įsikūrusioje Katlėrių kaime, svečius pirmoji pasitiko Dora – svetinga ir supratinga keturkojė namų šeimininkė, kaip vėliau sakė tikroji šeimininkė Vida Kulionienė, jaučianti blogus ir gerus žmones ir ant pastarųjų niekada nelojanti. Kadangi Dora nelojo, nusprendėme, kad ji žino, jog mes į sodybą atvažiavome tik gerų ketinimų vedini.
O ketinimai – tikrai patys geriausi: pasigrožėti ir pasidžiaugti viena patraukliausių kaimo turizmo sodybų Utenos rajone, reprezentuojančia rajoną ne tik šalyje, bet ir pasaulyje. Tikrai reprezentuojančia pasaulyje, nes vieni dažniausių svečių sodyboje – užsieniečiai. Šiemet užsieniečių, pasak Vidos Kulionienės, buvo ypatingai daug: ilsėjosi čekai, prancūzai, suomiai, rusai, vokiečiai. Štai suomiai labai mėgsta pavasarį į sodybą atvažiuoti su šuniukais, kurių atsiveža ne vieną. Matyt, ir suomiškiems šuniukams poilsis Lietuvos gamtoje tik į naudą.
– Prancūzai jau penktus metus iš eilės atvažiuoja, – pasakojo Vida Kulionienė. – Čekai, irgi ne pirmus metus mūsų sodybą pasirinkdami savo atostogoms, mėgsta atsivežti ir dviračius, o su jais iš sodybos apvažiuoja beveik visą Lietuvą. Su čekais jau tapome tikri draugai.
„Vidų sodyba" apima 10 ha. Ji įsikūrusi prie Ilgio ežero, ant kalvos, tad ežeras, tyvuliuojantis papėdėje, – kaip ant delno. Nuostabi gamta, įspūdingai sutvarkyta sodybos aplinka, svetingi šeimininkai – visa tai ir sudaro nepamirštamą „Vidų sodybos" patrauklumą. „Nuolat prižiūrimos teritorijos, kur reikia pjauti žolę, turime 3 ha, – sakė šeimininkė. – Norint, kad sodybos aplinka atrodytų tvarkinga, žolę pjauti tenka labai dažnai. Žentas, kuriam patikėtas šis darbas, jau „supjovė" vieną žoliapjovę".
Sodybos kūrimo pradžia nebuvo lengva. Kai Vida ir Vidas Kulioniai nusipirko sodybą, rado tik šabakštynus ir šiukšlių. Iš pradžių darže augino kopūstus, kuriais prekiavo ir kaupė pinigėlius sodybos tvarkymui. Dabar kopūstų augimo vietoje veši jaunas miškas, kuriame puikiai auga grybai. Dažnai į sodybą užsuka įvairūs miško gyventojai: stirnos, kiškiai, kiti gyvūnai.
– Nusipirkę sodybą, pirmiausia pastatėme pirtelę, – rodydama nuo kalvos atsiveriantį grožį, sakė Vida Kulionienė. – Dabar turime penkis pastatus: namelius poilsiautojams, didįjį namą, ūkinį pastatą. Didžiajame name yra konferencijų salė, talpinanti 60 žmonių, gyvenamieji kambariai. Sodyboje dažnai minimi įvairūs jubiliejai, švenčiamos vestuvės, tad tenka ir puotas išruošti. Pasitaiko ir išrankių užsieniečių, kuriems pagal užsakymą ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienę ruošiame.
Žiemą sodyboje svečių taip pat netrūksta. Čia galima užsiimti įvairiausiomis žiemos pramogomis: slidinėti, čiužinėti, važinėtis rogutėmis, pasimėgauti ir važiavimu sniego rogėmis. Didelis malonumas – pirtis žiemą ir galimybė įkaitusiems niurktelti į sniego pusnį. Tik kubilo sodyboje nėra ir nebus, nes, kaip sakė šeimininkė, tai vienas nehigieniškiausių dalykų, kurių savo svečiams niekada nesiūlys.
– Dirbame visa šeima: vyras, sūnus Mantas, duktė Aistė, žentas Audrius, – pasakojo Vida Kulionienė. – Esame tikri darboholikai: viską turime padaryti iki smulkmenų. Nors duktė su žentu turi savo darbus, bet sodybai prižiūrėti ir dirbti joje skiria daug laiko. Mums nė vienam iš sodybos niekur nesinori išvažiuoti: čia gera ir ramu.
„Vidų sodyboje" yra ir vienas stebuklas: du tvenkiniai, įrengti ant kalvos gerokai aukščiau ežero lygio, – pilni vandens. Atrodo, tas vanduo turėtų nuvinguriuoti į ežerą, bet ne, laikosi tvenkiniuose ir niekur nesiruošia išbėgti. „Jokio stebuklo nėra, – juokiasi šeimininkė. – Paprasčiausia čia labai šaltiniuota vieta, todėl ir ant pačios kalvos viršūnės iškasus tvenkinį, jame vanduo taip pat laikytųsi. Vasarą ant kavos viršūnės gerai patrepsėjus, galima nesunkiai sušlapti kojas...".

Autorės nuotr.

http://www.saulespatalyne.lt

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • „Laisvas žmogus bet kur gali susirasti galimybių...“

    Utenos centre link Utenos A. ir M. Miškinių viešo­sios bibliotekos apsiavęs skirtingus batus žingsniavo mano būsimas pašnekovas Vygaudas Juknelis, kurio žaliai padažyta barzda švietė iš tolo. Bibliotekos dar­buotojos maloniai šypsojosi: čia jis neseniai prista­tė savo pirmąją knygą – novelių apysaką „Kakalio istorijos“. Knygos autorius yra ne tik rašytojas: jis verslininkas, ūkininkas ir šešių vaikų tėvas. Iš Jona­vos kilęs V. Juknelis Vilniuje dirbo Oskaro Koršuno­vo teatro vadybininku, o dabar Duobių kaime (Dau­gailių sen.) su žmona augina pluoštines kanapes ir gamina šio mitais apipinto augalo produktus: spau­džia sėklų aliejų, ruošia arbatas, kanapinę druską...

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:4770
Vakar apsilankė:6758
Šią savaitę apsilankė:17395
Šį mėnesį apsilankė:50112
Viso (nuo 2015-02-16):14074104
Šiuo metu naršo:
95
2020-07-08
MENŲ KALVĖ – Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!