Sulaužyti stereotipai: baikeris iš Utenos – juodas gerumo angelas

40-mečio uteniškio Žydrūno Četrausko aistra – motociklai. Užsėdęs savąjį „Harley-Davidson” jis ne tik su baikerių klubo „Fire Wheel” nariais lekia aplink Lietuvą arba vedini entuaziazmo svečiuojasi kitose šalyse, tačiau daro ir kilnius darbus – dovanomis lepina vaikus, augančius socialinės rizikos šeimose, dėmesį dalija kūdikių namuose be tėvų augantiems mažiesiems, apie svaigalų žalą kalbasi su buvusiais narkomanais.
Kilnumą su itin vyrišku pomėgiu Žydrūnas derinti išmoko dar vaikystėje, kai aštuonerių neteko tėvo – tada su broliu jiedu šeimoje turėjo tapti atrama mamai bei geriausiais draugais vienas kitam.

Pirmoji santuoka iširo dėl aistros motociklams

Aistrą motociklams Žydrūnas atrado ankstyvoje paauglystėje. Būdamas vos 14 jis jau turėjo pirmąjį motociklą, kuriuo Alytaus apylinkėse važinėjo neturėdamas vairuotojo pažymėjimo.
Vėliau su draugais jie protestavo prieš tuometinę valdžią ir net savo motociklus „Java” iš raudonos spalvos nudažė juodai. Dėl to jie nuolat buvo stabdomi pareigūnų, tačiau tai jų negąsdino. Anaiptol, pasak vyro, tame ir slypėjo azartas bei pasitenkinimas.
Bėgant laikui vyras vis labiau paniro į keliones plieniniu žirgu. Dabar jis pasakoja, kad net su pirmąja žmona išsiskyrė po to, kai ji nebegalėjo suvokti nuolatinio vyro noro keliauti motociklu. „Man reikia laisvės. Nors dauguma baikerių iš klubo mėgsta su žmonomis keliauti kartu, vis dėlto pirmoji mano santuoka nesusiklostė dėl noro būti laisvam.
Vis dėlto, noriu pabrėžti, kad nors motociklas man labai svarbus, vis dėlto už jokį kitą žmogų materialus daiktas svarbesnis nebus”, – kalbėjo vyras.

Remia našlaičius ir likimo nuskriaustus vaikus

Šiuo metu jis turi gyvenimo draugę, kuri taip pat vairuoja motociklą, todėl dėl pomėgio keliauti ir mėgautis tikrąja laisve, jiedu nesipyksta.
„Man didžiausią malonumą teikia pats važiavimas – kartais net neduriu į žemėlapį pirštu, kad pasirinkčiau kryptį. Važiuoti, jausti laisvę ir vėją – didžiausias malonumas”, – pasakojo Žydrūnas, kuris jau kelerius metus aktyviai užsiima socialine veikla.
Adrenaliną ir vėją dievinančiam vyrui nesvetimas ir kitų skausmas. Jau kelerius metus kartu su baikerių klubo nariais jis lankosi kūdikių globos namuose, lanko vaikus iš socialinės rizikos šeimų. „2010 metais vykome į Obelių vaikų globos namus. Prisimenu, tada atvyko didelė mūsų kompanija, apie 15 motociklininkų. Vaikams tai padarė didžiulį įspūdį. Ne kartą juos vežiojome, vaišindavome gardumynais, vežėme dovanų.
Man visada gaila likimo nuskriaustų vaikų. Taip pat mane ir klubo narius jaudina vaikai, augantys asocialiose šeimose. Vaikai nekalti, kad tėvai prieš juos smurtauja, todėl jiems padėti būtina. Visada smagu jiems nuvežti naujų drabužėlių ar žaislų.
Pastaruoju metu itin aktyviai bendradarbiaujame su Mančesterio lietuvių bendruomene – dažnai iš jų gauname dideles siuntas, kurias išvežiojame tiems, kas labiausiai stokoja”, – pasakojo baikeris.

Gyvenimą apvertė tėčio mirtis

Gana dažnai entuziastai, noriai prisidedantys prie skurstančiųjų gelbėjimo, patys gyvenime yra patyrę vienokių ar kitokių psichologinių traumų. Žydrūnas – ne išimtis? „Kai man buvo aštuoneri, mirė mano tėtis. Jam tada buvo vos 35-eri. Sirgo širdies liga. Žinau tiek, kad šiais laikais jis tikrai būtų pagydytas, tačiau tada mirė labai greitai. Nors mamai mane ir vyresnį brolį prižiūrėti padėjo seneliai, vis dėlto visada jaučiausi atsakingas už šeimą, mamos gerovę. Žinojau, kad niekada neateis tėtis ir neapgins mūsų, niekada neturėsime kam pasiguosti, todėl į gyvenimą su broliu ėmėme kabintis labai anksti. Juk ir pinigų visada reikėdavo. Paaugliams daug ko norėjosi”, – į vaikystę, praleistą Alytuje, prisiminimais grįžo Žydrūnas.

Pildo vaikų svajones

Vis dėlto lietuviška žiema – nepalanki motociklų vairuotojams. Lapkritį uždarę sezoną, ant plieninių žirgų entuziastai sės tik pavasarį, gegužės 9-ą. Paprašytas prisiminti pastarąją kelionę motociklu, jis prisiminė kelionę iš Utenos į Vilnių lapkričio mėnesį, kai lauke termometrų stulpelis buvo kritęs iki trijų laipsnių šalčio. Tada Žydrūno oras negąsdino – jis vyko į sostinę su kilnia misija ir pildė vaikų svajones. Jis iki šiol mena aklą berniuką, kuriam su baikerių klubo dalyviais padovanojo išmanųjį telefoną, pritaikytą neregiams.

Po šarvais – didelės širdys

Motociklų gerbėjas siekia sugriauti visuomenėje vyraujančius stereotipus apie piktus baikerius. Iki šiol dauguma galvoja, kad po juodais kostiumais ir šalmais slepiasi pikti ar net arogantiški žmonės, tačiau Žydrūnas tvirtina, kad tai – visiška netiesa. „Na tai kas, kad motociklai burzgia, vieni esame pliki, o kiti barzdoti. Tai dar nieko nereiškia. Po juodais odiniais šarvais slypi didelės širdys. Šiais laikais ir vertybės puoselėjamos kitokios – mes rodome, kad laisvę galima pajusti ir be alkoholio arba kitų svaigalų. Viename priklausomybių centre buvusiems narkomanams bandėme paaiškinti, kad norint pajusti tikrą laisvės ir vėjo skonį, nereikia jokių svaigalų. Mes tuo tikime ir skleidžiame šią žinią”, – pasakojo Ž. Četrauskas.

Gerda Morozovienė

Skaitykite daugiau: http://gyvbudas.lrytas.lt/likimai/sulauzyti-stereotipai-baikeris-is-utenos-juodas-gerumo-angelas.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy

Gerda MOROZOVIENĖ

Šaltinis: lrytas.lt, nuotr. iš asmeninio Ž. Četrausko archyvo

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas