Švenčiame bene mažiausiai abejingų turinčias šventes. Jos svarbios dėl pasipuošusių gatvių, eglių, Kalėdų Senelių, dovanų, kūčiukų ar net persivalgymo… Jos svarbios dėl jaukaus susibūrimo prie Kūčių stalo, bendrystės laužant kalėdaitį, laiko šeimai, galėjimo neskubėti, seniai matytų artimųjų sugrįžimo į namus… Ir visa tai yra nuostabu, nes mus pakylėja virš kasdienio buitiškumo.
Tačiau visgi norisi irtis gilyn ir provokuoti: ar Kalėdos tik tiek? O jei viso to staiga neliktų? Jei staiga ateitų vienas pasakos herojus – šykštuolis – ir nuspręstų tokias Kalėdas pavogti. Pamenate naktį, kai visi miegojo, jis įsibrovė į visus namus, nukabinėjo visus papuošalus, išnešė eglutes, žaislus, net švenčių maistą, žodžiu – iššlavė viską, nepalikdamas nė ženklo, kad rytojaus dieną bus Kalėdos. Bet jam nepavyko… Koks buvo nustebimas, kai žmonės net nepasigedo tų visų priedų. Jie šventė Kalėdas, parodydami meilę vienas kitam ir gimusiam Kristui.
Mielieji, taip norisi iš visos širdies palinkėti, kad tarp daugelio dalykų, kurie daro šias šventes nuostabias, nepamirštumėte paties svarbiausio – švenčiame Dievo tapimą Žmogumi. Švenčiame begalinę Dievo meilę žmogui. Švenčiame Dievo artumą ir norą kartu su mumis nueiti gyvenimo kelią, kuriant geresnį pasaulį. Tad ši žinia tetampa didžiausia priežastimi švęsti.
Kūdikėlis, kuris Kūčių naktį užgimė Betliejuje, teatneša Jums ramybės ir šviesos. Palaimingų 2017-ųjų!

Iš širdies kun. Henrikas KALPOKAS
Utenos dekanato dekanas