Gruodžio 16 dieną Lietuvos pramonininkų konfederacija Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-osios komandos ugniagesiui gelbėtojui 46-erių metų Alvydui Berlinskui įteikė Profesijos riterio apdovanojimą. Kad 17 metų ugniagesiu gelbėtoju ir naru dirbantis vyras vertas šio apdovanojimo, jo vadovai neabejojo. Pasak jų, Alvydas moka suburti kolegas ir sutelkti darbui, įkvėpdamas visus savo pavyzdžiu ir energija.
Apie savo nuopelnus jis nėra linkęs daug kalbėti: „Mes, ugniagesiai gelbėtojai, esame paprasti žmonės ir tik dirbame savo darbą…”. Sunku ir suskaičiuoti, kiek kartų per savo tarnybą A. Berlinskui teko gesinti gaisrus, gelbėti prispaustus žmones avarijose, skęstančiuosius bei atlikti skenduolių paiešką arba padėti policijai ir gamtos sergėtojams surasti išmestus į vandenį nusikaltimo įrankius. Jis teigė, jog savo darbą mėgsta ir į kitą jo neiškeistų. „Ateini į darbą visada pasirengęs vykti į incidentą, dalyvauji įvairiuose praktiniuose ir teoriniuose užsiėmimuose, sportuoji – nenuobodu,” – sakė ugniagesys.
Iki 30 metų A. Berlinskui ir mintis nekilo, kad jis galėtų tapti ugniagesiu gelbėtoju. „Net per TV laidas rodoma informacija apie gaisrus man nebuvo įdomi. Kai juos rodydavo, aš dažniausiai perjungdavau kanalą. Dirbau vadybininku vienoje įmonėje, gyvenau Utenoje. Pats esu kilęs iš Ignalinos. Kuomet mirė tėvukas, per jo laidotuves atėjęs mano draugas prasitarė, jog Ignalinos priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje yra laisva vieta. Aš kurį laiką pamąsčiau, man labai tiko ugniagesių gelbėtojų darbo grafikas, pagalvojau, jog man dabar teks rūpintis motina, tad po kiekvienos budėjimo pamainos galėsiu ją aplankyti ir nusprendžiau įsidarbinti”, – pasakojo jis.
Po dvejų metų A. Berlinskas jau dirbo Utenos priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. „Šioje tarnyboje trūko narų. O kadangi aš mokėjau plaukti, buvau užaugęs tarp ežerų, netrukus tapau ir naru. Vėliau gyvenimas mane nubloškė į Vilniaus pakraštį, – pasakojo jis. – 2014 m. pradėjau dirbti Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-ojoje komandoje, kuri specializuojasi gelbėjimo darbų vandenyje srityje.”
Pasak jo, per budėjimus dažniausiai tenka vykdyti pareigas, kurios susijusios su gelbėjimo ir paieškos darbais vandenyje. „Per metus mano budėjimų metu būna apie 5–10 tokių iškvietimų. Tačiau tai nėra konkretus rodiklis, būna retesnių ir dažnesnių atvejų…”, – teigė gelbėtojas.
Kad A. Berlinskas yra puikus naras, įrodo ir trejus metus iš eilės su komanda Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos respublikinėse narų varžybose užimta pirmoji vieta.
Pasak A. Berlinsko, ugniagesys turi būti geros sveikatos, stiprus fiziškai ir psichologiškai. „Ir svarbiausia, mėgti darbą. Mes nesureikšminame nei aukštų ugniagesių reitingų, nei žmonių padėkų, nes mūsų darbas ir yra – gelbėti. Be abejo, jis nėra lengvas, ypač dideli gaisrai fiziškai nuvargina. Neseniai degė karkasinis namas, tačiau kol jį užgesinome, su benzininiais pjūklais ir laužtuvais teko ilgokai ardyti sienas, nes vien tik užpilti vandeniu neužtenka. Kartais pagalvoji, jeigu grįžus į komandą vėl tektų važiuoti į kitą „rimtą” gaisrą, veikiausiai nebepavilkčiau kojų… Dažnai darbe pasitaiko sukrečiančių atvejų. Tačiau po darbo aš stengiuosi apie tai negalvoti: tarsi mygtuką perjungiu, tris paras pailsiu ir vėl esu pasirengęs,” – tvirtino ugniagesys gelbėtojas.
A. Berlinskas ne kartą yra išgelbėjęs žmonių gyvybes. Kartą, budėdamas ugniagesių sąskrydyje, sutemus ežere išgirdo pagalbos šauksmą. „Tuomet skendo žmogus, mes su kolega nuplaukėme ir išgelbėjome jį. Kitą kartą su draugų kompanija dviračių žygio metu prie ežero vandenyje išgirdome besišaukiantį pagalbos jaunuolį. Šokome trise ir parplukdėme jį į krantą,” – prisiminimais dalijosi gelbėtojas.
Laisvalaikiu ugniagesys gelbėtojas mėgsta dalyvauti įvairiuose žygiuose, žaisti futbolą, važinėti dviračiu, plaukioti burlente, skraidyti parasparniu, slidinėti.
Laikraščio „Utenos diena” ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento inf.
