Kasmet gegužės 7-oji Lietuvoje tradiciškai švenčiama kaip Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Žurnalistų pasaulyje ši šventė vadinama dar paprasčiau – Spaudos diena. Tądien žurnalistams teikiamos prestižinės Vinco Kudirkos, Vytauto Gedgaudo ir Mato Šalsčiaus premijos, medaliai „Už nuopelnus žurnalistikai”. Visi kolegos solidariai švenčia, sveikina vieni kitus. Viešoje erdvėje primenama ir apie grėsmes spaudos ir žodžio laisvei.

Kasmet vertinama tai, kuo mūsų spaudos laisvei buvo išskirtiniai praėjusieji metai. O šie metai yra išskirtiniai ne tik dėl to, kad galime visus metus švęsti ir džiaugtis atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės 25-mečiu. Praėjo vos ketvirtis amžiaus mūsų naujai atgimusios valstybės gyvenime. Galime pasidžiaugti, kad spaudos darbuotojai ir ypač žurnalistai tą išlaisvėjimo dvasią pajuto gerokai anksčiau nei prieš ketvirtį amžiaus ir ta dvasia dalinosi laikraščių bei žurnalų puslapiuose dar Sąjūdžio laikais. Galime ir dabar pavartyti to meto spaudą, prisiminti drąsius žodžius, aštrią kritiką. Ir net kiek smukę Lietuvos spaudos laisvės reitingai tarptautinių organizacijų tyrimuose lai mums būna tik pretekstu stengtis dirbti geriau, o ne užsiimti saviplaka.
Tačiau šie metai Lietuvos žurnalistų ir žiniasklaidos verslo atstovams įsimintini ir dėl daugelio kitų dalykų – savivaldos rinkimai rodo, kad vietinės valdžios trokštantys ar ją net turintys politikai vis dar bando pajungti vietinę spaudą savo asmeninėms ambicijoms tenkinti, o ne viešąjį interesą atstovauti. Kai kurių savivaldybių patirtis parodė, kad vietiniai merai taip įsijautė, jog net savo propagandinius leidinius mūsų visų lėšomis ėmė kurti. O štai kolegų iš naujienų agentūros BNS patirtis dar kartą parodė, kad net sava teisėsauga ne tik nusikaltėlius gaudo, bet ir iš žurnalistų juos kvosdami ir kratydami gali bandyti išgauti informaciją apie jų informacijos šaltinius. O šaltinius tenka ginti. Nes pasitikėjimas valdžia vis dar toks menkas, jog patys žurnalistai ir jiems svarbią informaciją pateikiantys žmonės jaučiasi nesaugūs – šiandien dar dirbi, o rytoj gal jau ir nebe. Ir tai yra išskirtinis bruožas visos šiandieninės žiniasklaidos ir žurnalistikos – jausmas, kad vieni kitais ir net savimi nepasitikime. Netgi daugiau nei tai buvo 1990 metų kovą. Visuomenės susiskaldymas, juoda ir balta, savi ir svetimi – tokie dalykai nesvetimi ir žiniasklaidai. Reitingai ir noras išgyventi kartais net etikos standartus pastumia į šoną.
Visgi šiandien galime pasidžiaugti svarbiausiais laimėjimais – Lietuvoje kaip niekada daug žiniasklaidos priemonių ir jose dirba ne vien profesionalūs žurnalistai, bet ir laisvos šalies laisvi piliečiai, kurie mielai kuria pramoginį ar kitokį turinį. Nors įvairūs pranašai skelbia, kad mėgėjų kuriamas turinys ateityje galutinai sunaikins visus žiniasklaidos profesionalus, praktika parodė, kad ir skaitmeninei televizijai, ir šiuolaikiniam radijui, ir kokybiškai spaudai kaip niekada reikia tikrų profesionalų. Trumpalaikiai (net ir labai sėkmingi) projektai ar produktai gali sulaukti tokio pat trumpalaikio dėmesio. Tačiau informacijos patikimumas, pasitikėjimas žurnalistais – tai bene svarbiausi ramsčiai, kurie padeda užtikrinti sąžiningus santykius redakcijoms su savo skaitytojais, klausytojais ar žiūrovais.
Vis daugiau redakcijų supranta, kad socialiai atsakinga žiniasklaida ir žurnalistika turi žymiai aiškesnę ateitį nei pigaus ir nekokybiško skaitalo gamintojai. Žinoma, galime rasti ne vieną naujai išleistą leidinį ar portalą, kurie net profesionalaus redaktoriaus neturi. Ką jau kalbėti apie žurnalistiką. Tačiau tokie klajojantys vaiduokliai gali sujaukti smegenis nebent vienadieniams verslininkams ar politikams. Atsakingai mąstantys žmonės supranta, kad atsakingai dirbti reikia visiems, jei norime sukurti tikrai demokratišką ir pilietišką bendruomenę ar visuomenę. Ir kokybiška spauda tam neišvengiamai reikalinga. Kitu atveju būsime užversti vien komerciniais pranešimais, reklamomis ar panegirika valdžiai. O juk reikia ir žurnalistinių tyrimų, ir interviu, ir diskusijų, ir žmonių apklausų.
Todėl artėjančios Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną nuoširdžiai norisi palinkėti visiems žurnalistams redaktoriams, redakcijų darbuotojams begalinės meilės ir atsidavimo savo kūrybiniam darbui ir savo auditorijai. Nes tik sąžiningas ir nuoširdus santykis su skaitytojais, klausytojais ir žiūrovais yra mūsų tikrasis ateities kelias.